Net ir neskaičiusieji Džordžo Orvelo „Gyvulių ūkio“ bus girdėję posakį, kad fermoje vienos kiaulės yra lygesnės už kitas.

Mūsuose tokių už kitas lygesnių kiaulių priviso apsčiai. O joms pagerintą pašarą tiekia ne kas nors kitas, bet mums, visoms šalies kiaulėms, tarnauti į didžiąją Fermą išrinkti atstovai, skirstantys visiems gyvuliams pašarus.

Prieš keletą dienų fermūnai nusprendė, kad geriausiais pašarais mūsų šalyje turiu būti šeriamos teisėsaugos kiaulės. Ir kone vienbalsiai nubalsavo už prokurorų kiaulaičių ir kuilių atlyginimų didinimą – skyrė šioms lygesnėms už kitas kiaules gerokai sotesnio pašaro porciją.

Ketvirtadienį prie Klaipėdos savivaldybės pastato protestavo socialiniai darbuotojai, nepatenkinti mažomis algomis, Martyno Vainoriaus nuotr.

O štai medikų atstovų kiaulės liko prie labai skystos buzos lovio. Fermoje nuspręsta, kad jaunosios kiaulaitės – rezidentai geresnio pašaro dar nenusipelnė, teėda tai, kas jiems duodama ir tenepurkštauja.

Bet dėl to, kad ir kaip būtų keista, ėmė purkštauti Fermos opozicija, kuri prieš tai kone vienbalsiai pritarė prokurorinių kiaulių pašarų porcijos padidinimui.

Matyt, fermūnams už nuosavą sveikatą visgi kur kas brangesnis yra nuosavas kailiukas – neduok Dieve, dar ims, negavę pagerinto parašo, knistis prokuratūros kuiliai ten, kur jiems nederėtų!

Štai ką tik apsiskelbė baigę kuilių Masiulio ir Gapšio bylą, kabinėjasi prie kuilio Steponavičiaus, o teisme jau pradėta nagrinėti kuilių Pakso ir Vainausko byla… Oi ne, šitiems tai būtina gerkles užkimšti kuo sotesniu, vitaminais praturtintu pašaru, kad ilgam užmirštų kelią į svarbiausiąją šalies Fermą ir apsiribotų vištų galabytojų baudžiamuoju persekiojimu.

Ir tenešūkauja kaip Pilypas iš kanapių išlindęs kuilys Sysas apie policinės valstybės kūrimą! Valstybė bus tokia, kaip mes, svarbiausios Fermos kiaulės, nuspręsim ir kaip pašarus likusioms kiaulėms padalinsim!

Už kitus lygesnių kiaulaičių apstu ir Klaipėdoje. Čia, tiesa, medikų kiaulės algomis nesiskundžia, uostamiesčio kiaulidėje visi visus pažįsta, puikiai apsieina ir be didžiosios Fermos malonių, mat pašarus gauna tiesiai iš rankų, neatsitraukiant nuo lovio, taip sakant.

Bet štai socialines paslaugas teikiančioms kiaulaitėms pagerintų pašarų neliko. Jos, kaip ir tie jaunųjų rezidentų kuiliukai, liko už borto, vien tik su nuogais plakatais rankose.

Tokių, su plakatais ir su geresnio pašaro reikalavimu, atsirastų uostamiesčio kiaulidėje ir kur kas daugiau, žinoma, bet jie paklusniai tyli.

Supranta juk net ir paprastos kiaulės, kad geresni pašarai priklauso tik tiems, kas yra arčiau lovio ir kas yra arčiau lygesnių už kitas kiaules.

Vietoj P. S.

Džordžo Orvelo (George Orwell, tikroji pavardė Eric Arthur Blair) „Gyvulių ūkis“ yra alegorija, kurioje pasakojama, kaip vieno Anglijos ūkininko gyvuliai sukyla prieš šeimininką. Jie jį išveja ir ūkyje patys pradeda kurti savarankišką bendruomenę – savo gyvulių ūkį. Pradžioje šiame ūkyje visi gyvuliai yra lygūs, tačiau netrukus išryškėja skirtumai tarp rūšių,  t.y. klasių.

Knygoje parodoma, kaip pavieniai asmenys, turintys politinių galių, gali keisti ir manipuliuoti visuomenės nuomone, daryti jai įtaką ir kaip iš demokratijos nesunkiai galima pereiti į diktatūrą.