Jungtinės Karalystės vyriausybei paskelbus, jog jau nuo kitų metų, pasibaigus pereinamam „Brexit” laikotarpiui, į šalį nebebus įleidžiami nekvalifikuoti ir anglų kalbos nemokantys darbininkai, suklusti turėjo ne tik mažesnių Lietuvos miestų bei miestelių gyventojai, bet ir britų fermeriai, kurių pagrindinius žemės ūkio darbus iki šiol nudirbdavo imigrantai iš buvusio vadinamojo Rytų šalių bloko, tarp kurių, ne paslaptis, dominavo gyventojai iš Lietuvos.

Prieš beveik 5 metus, 2015-ųjų rudenį, ir šių eilučių autorei teko pusantro mėnesio kartu su tautiečiais padirbėti vienoje iš vidurio Anglijos esančių bulvių augintojų fermų. Beje, išbandyti juodadarbės emigrantės duonos ryžausi sąmoningai, palankiai susiklosčius gyvenimiškoms aplinkybėms, tai traktuodama pirmiausia kaip nuotykį bei savotišką… žurnalistinį tyrimą.

Iki šiol ryškiai atmintin įsirėžę įspūdžiai galbūt šiandien pasitarnaus tiems, kurie vis dar naiviai tikisi ir po 2021-ųjų „prasisukti” Didžiojoje Britanijoje be minimalių anglų kalbos žinių.

Įprastai rudenį, maždaug nuo rugsėjo vidurio, Didžiojoje Britanijoje iki šiol kartodavosi vienas ir tas pats vaizdelis: šios šalies bulvių augintojų fermose pasirodydavo būriai lietuvių – bulvių rinkėjų. Palmiros Mart nuotr.

Būtent tai pirmiausia man ir krito į akis –  kad po keletą ar net keliolika metų gyvenantys šioje šalyje dažniausiai vyresnio amžiaus lietuviai taip ir nebuvo bent kiek padoriau pramokę anglų kalbos. Tai jie aiškino labai paprastai – arba esantys kalboms labai negabūs, arba tos kalbos jiems neva nereikią, mat jie turį gerus vertėjus: kas savo vaikus, o kas – jau ir anūkus. O dirbant bulvių lauke anglų kalbos neišmoksi, nes bendrauti iš esmės tenka tik su jos irgi nemokančiais tautiečiais.

Naujoko išbandymai

Įprastai rudenį, maždaug nuo rugsėjo vidurio, Didžiojoje Britanijoje iki šiol kartodavosi vienas ir tas pats vaizdelis: šios šalies bulvių augintojų fermose pasirodydavo būriai lietuvių – bulvių rinkėjų. Dalį šių darbininkų sudarė nuolatiniai nedidelių Anglijos miestelių gyventojai lietuviai, kitą dalį – tik bulviakasio laikotarpiui iš Lietuvos kasmet atvykstantys tie patys pagalbininkai bei vienas kitas naujokas.

Tarp pastarųjų teko būti ir man bei patirti visus naujokų laukiančius išbandymus, o pirmiausia – įrodyti sugebėjimą sparčiai darbuotis.

Ačiū Dievui, su tuo problemų nebuvo – mano bulvių kasimo kombaino porininkė, miestelio senbuvė, Lietuvoje buvusi darželio auklėtoja taip mano darbštumą išgyrė, kad po to net ir norėdama nebegalėjau retsykiais „pachaltūrinti”, ką, beje, darydavo ne vienas lietuvis: kadangi darbas bulviakasio metu, ypač dirbant prie vadinamosios linijos, yra kolektyvinis, tai paprastai už tokį „trintuką“ atidirbdavo šalia jos stovintis darbštesnis porininkas. Motyvas labai lietuviškas: atlygis vienodas, tai kam stengtis, jei yra, kas už tave atidirbs?

Tačiau po kelių dienų paaiškėjo, jog naujokui, norinčiam į kolektyvą būti priimtam pilnaverčiu nariu, vien darbštumo nepakanka – jam dar svarbu yra perprasti ir kitas per keletą metų susiformavusias bulvių rinkėjų bendravimo tradicijas, tarpusavio santykių niuansus, stengiantis neišsišokti nei savo kalbomis, nei, gink Dieve, išskirtine išvaizda.

Mat net ir netinkama striukės ar moters plaukų spalva galėjo, pasirodo, tapti pretekstu etatiniam informatoriui pranešti agentūros vadovui apie prastą kandidato pasirinkimą. Tada tokio „išsišokėlio“ laukdavo nepavydėtinas likimas – jam kur kas dažniau, nei kitiems, būdavo skiriami laisvadieniai, kas bulviakasio metu daugeliui prilygdavo kone pasaulio pabaigai, nekalbant apie tai, jog jis būdavo kasdien siuntinėjamas dirbti vis į kitą fermą, kas savaime formuoja nuomonę apie neva žemesnę tokio darbuotojo kvalifikaciją.

Tačiau kadangi į fermą savo bičiulės vilnietės dėka patekau „per blatą”, mane šie išbandymai aplenkė ir visus pusantro mėnesio sėkmingai išdirbau vienoj, kaip teigta, geriausių to regiono fermų. Tiesa, visgi buvau pakrikštyta man gana simpatiška „inteligentės” pravarde…

Kaip vyksta darbas fermose?

Mūsų fermoje darbas prasidėdavo 7.30 val. ir baigdavosi dažniausiai 19.30 val. Per ilgą darbo dieną turėjome tris „breikus“: du po 15 min. ir pusvalandį pietų pertraukai. Kai kuriose kitose fermose būdavo dirbama ir nuo 7 val. bei iki 20 val. Savaitgaliais darbuodavomės trumpiau, dažniausiai iki 17 val.

Kadangi tąsyk ruduo pasitaikė gražus, nelietingas, darbai vykdavo be laisvadienių, kad kuo greičiau būtų nukastos visos bulvės. Apmokėjimas už darbą – pagal minimalų šalies valandinį įkainį, nemokant jokių viršvalandžių bei netaikant specialaus savaitgalio tarifo.

Dabar jau minimalus valandos darbo užmokestis Didžiojoje Britanijoje yra padidėjęs, o tąsyk dar buvo, jei gerai pamenu, 6,5 svaro sterlingo už valandą.

Per dieną skiriami tris „breikai“: du po 15 min. ir pusvalandis pietų pertraukai. Dirbant laukuose, kartais poilsio valandėlių nuskyla ir daugiau – jau vien dėl to čia dirbti labiau apsimoka. Palmiros Mart nuotr.

Bet kuriuo atveju po pusantro mėnesio darbo, atskaičius visas pragyvenimo bei kelionės išlaidas, likusi suma siekė 3 mėnesių valdiško „ofisinio” lietuviško tuometinio darbo atlygį, turint galvoje, jog aš, skirtingai nei kiti, buvau pasiėmusi net kelis laisvadienius – ne pinigai buvo mano trumpalaikės emigracijos tikslas.

Fermoje keletas žmonių įprastai darbuojasi laukuose, bulvių kasimo kombaine – čia dirbau ir aš, savo noru pabėgusi jau pirmąją dieną nuo man labai nepatikusios vadinamosios linijos – stacionaraus konvejerio.

Mūsų, keturių žmonių, užduotis buvo išrinkti iš prieš akis nepaliaujamu srautu konvejeriu judančių bulvių supuvusias, perskeltas ar pažaliavusias daržoves bei išvaduoti gerąsias bulves nuo žemės grumstų, bulvienojų, akmenų ir visokių kitokių šiukšlių.

Darbuotis laukuose man labiau patiko ir dėl to, jog čia kartais dėl nenumatytų aplinkybių (sugedusio ar vėluojančio traktoriaus) pasitaikydavo daugiau poilsio valandėlių. Be to, jauni anglų vyrukai traktoriniai, nesiskundžiantys humoro jausmu, mus dar ir smagiai prijuokindavo…

Kita dalis darbininkų pasilikdavo fermose, kur prie stacionaraus konvejerio dar kartą perrinkdavo iš laukų suvežtas bulves, kurios bemat keliaudavo į visai šalia esantį pakavimo cechą. Prieš patekdamos į pakavimo maišus, jos dar kartą, jau paskutinį, būdavo praleidžiamos pro budrias dviejų lietuvaičių darbininkų akis.

Į po 25 kg firminius maišus supakuotos bulvės bemat būdavo kraunamos į vilkikus ir iškeliaudavo ne tik į Anglijos, bet ir į kitų Europos šalių prekybos centrus, maitinimo įstaigas ar bulvių perdirbimo fabrikus, kur iš jų gaminami populiarieji bulvių traškučiai bei kiti užkandžiai.

Kita dalis į dėžes surinktų bulvių būdavo sandėliuojamos žiemai: tada jos dar kartą turės būti perrinktos jau vietos lietuvių, nes tikimybė, jog į dėžes nepateko viena kita supuvusi ar pažaliavusi bulvė – nedidelė.

Matant, kiek daug darbo jėgos, o tuo pačiu ir finansinių išteklių reikalauja vien tik bulviakasio darbai (nekalbant apie sėją ir daržovių užauginimą), galima nesunkiai įsivaizduoti, kaip dosniai Didžiosios Britanijos vyriausybė remia savo žemdirbius, jei užsiimti šiuo verslu yra gana pelninga.

Apibendrintas lietuvio bulvių rinkėjo portretas

Žinoma, angliškoje bulvių augintojų fermoje praleidus vos pusantro mėnesio, būtų per drąsu ir per įžūlu daryti išsamią statistinę analizę apie čia dirbusių lietuvių socialinę padėtį ar pretenduoti pateikti apibendrintą lietuvio – emigranto portretą, tačiau kai kuriuos pastebėjimus padaryti galima.

Turiu pripažinti, jog nei asocialių, nei nusikalsti linkusių ar stikliuką pamėgusių asmenų anoje Anglijos bulvių augintojų fermų man sutikti neteko.

Šio plauko žmonių jau ne vieneri metai, kaip buvo paaiškinta, buvo atsisakę anglų fermeriai, atsakingai besirenkantys vietines lietuviškas ar angliškas įdarbinimo agentūras bei nesamdantys pavienių darbininkų. Tam įtakos, ko gero, turėjo ir Lietuvos žiniasklaidoje plačiai nuskambėjusi istorija, pasibaigusi vienos lietuvių šeimos teistumu.

Savaime supranta, Anglijos bulvių laukuose darbuojasi ne tautos „žiedo“ atstovai, o paprasti, darbštūs, tvarkingi Lietuvos gyventojai, kurie nesitenkina varganomis lietuviškomis socialinėmis išmokomis bei, nenorėdami būti išlaikytiniais, patys bando ieškoti išeičių, kaip sudurti galą su galu, gimtinėje gaunant pasityčiojimo iš žmogaus orumo vertą minimalų atlygį arba apskritai nerasdami padoresnio užsiėmimo.

Kadangi su darbų trūkumu dažniausiai susiduria nedidelių Lietuvos rajonų bei kaimiškųjų vietovių gyventojai, todėl neatsitiktinai jie ir sudarė pagrindinę bulviakasio darbininkų dalį. Galbūt atsitiktinumas, bet tąsyk daugiausia darbininkų buvo iš Suvalkijos ir Aukštaitijos rajonų. Klaipėdietė aš buvau viena, be to, neteko sutikti ir atstovų iš Žemaitijos.

Šie žmonės, kaip supratau, itin brangino galimybę kartą per metus (kartais net savo atostogų sąskaita) išvykti padirbėti į britišką bulviakasį ir stengėsi prieš anglų fermerius išlaikyti gero, patikimo darbininko įvaizdį.

Prie jų, kaip minėta, prisijungė vietos lietuviai, kurie tam tikra prasme buvo  privilegijuotieji: pirma, kai kurie iš jų turėjo savo transportą, su kuriuo už nedidelį mokestį mus vežiodavo į darbą; antra, dalis jų yra šiek tiek buvo pramokę šnekamosios anglų kalbos, todėl susikalbėdavo su anglų fermeriais bei traktorininkais ir buvo savotiški tarpininkai tarp jų ir kalbos nemokančių atvykėlių iš Lietuvos.

Tarp šio tipo veikėjų buvo ir etatinių skundikų – informatorių, kurie naujienas apie padėtį fermoje itin subjektyviai pranešinėjo mus įdarbinusios agentūros vadovui. Juos išaiškinti nedidelėje bendruomenėje sunku nebuvo ir nors jų niekas nemėgo, tačiau visi stengėsi su jais nekonfliktuoti ir net kažkiek pataikauti – juk niekas nenori būti įskųstas, tegul ir nepelnytai.

Tarp darbininkų dominavo jaunimas. Galbūt sutapimas, bet pagrindinę bulvių rinkėjų dalį tąsyk sudarė jaunos ištekėjusios vietinės bei atvykėlės lietuvės moterys, auginančios ne po vieną mažametį ar paauglį vaiką, bei jauni nevedę vaikinai. Vyresnių žmonių buvo vos keli.

Jauni apsukresni lietuviai, geriau pramokę anglų kalbos ir nenorintys visą gyvenimą dirbti nekvalifikuoto fizinio darbo, nesunkiai susiranda lengvesnio nuolatinio darbo angliškuose fabrikuose, rimtesnėse firmose arba imasi nuosavo verslo.

Tame miestelyje be įdarbinimo firmos savo kavinę buvo įkūrusi ir mus įdarbinusi jauna simpatiška lietuvių šeima. Jų maitinimo įstaiga yra mėgstama miestelio lietuvių susibūrimo vieta.

Sunkiau prie angliškos darbo rinkos prisitaikyti sekėsi vyresniems, tarp kurių rasti bent kiek padoriau kalbantį angliškai, kaip minėjau, sudėtingas uždavinys. Kaip čia nekils analogija su sovietmečiu, kai pusę amžiaus Lietuvoje išgyvenę kai kurie vyresnio amžiaus rusakalbiai taip ir numirė, nesugebėję lietuviškai suregzti sakinio.

Tačiau vyresnieji lietuviai Didžiojoje Britanijoje mirti nesiruošė. Jie, kaip tada man tvirtino, buvo pasiryžę, kai tik susitaupys padorią pinigų sumą, grįžti į Lietuvą ir čia vėliau „pasilaidoti“.

Tame miestelyje be įdarbinimo firmos savo kavinę buvo įkūrusi ir mus įdarbinusi jauna simpatiška šeima.  Palmiros Mart nuotr.

Deja, ne visiems pavyko įgyvendinti savo planus – mano šaunioji bulvių kasimo kombaino porininkė, praėjus vos porai mėnesių po mano grįžimo namo, kaip sužinojau, mirė: sunkaus darbo neatlaikė jos ligota širdis, nors moteriai buvo tik 54-eri…

Ką kitais metais darys britų fermeriai?

Tiesą sakant, man asmeniškai tai rūpi mažiausiai. Tačiau faktas yra tas, jog patys anglai paprastų, ne tik žemė ūkio darbų dirbti ir nenori, ir jų darbo rankų, ko gero, neužtektų, jei iš tiesų po metų ženkliai sumažės emigrantų į Jungtinę Karalystę srautas.

Lietuviams gi, ypač nuolat gyvenantiems vietoje, teks gerokai patobulinti savo anglų kalbos žinias, jie jie nuspręs galutinai įsitvirtinti iki šiol gana dosniomis socialinėmis garantijomis garsėjusioje šalyje.

Kartu viliuosi, jog prieš 5 metus su mumis dirbęs tąsyk dar vidurinės nebaigęs 17-metis bus paklausęs „inteligentės” tetos iš Lietuvos patarimo visgi baigti mokyklą ir būtinai neužleisti anglų kalbos, jei, kaip tada pats dievagojosi, nesvajoja visą gyvenimą darbuotis bulvių ar burokų laukuose…