Vilniaus centre netikėtai sutiktas verslininkas, mokslininkas prof. Vladas Algirdas Bumelis kaip visada geros nuotaikos. Šypso į ūsą ir egzaminuoja: „Kažin ką mes tris dešimtmečius Lietuvoje kūrėme, jeigu tik dabar pradedame kalbėti apie gerovės valstybę?“.
Atsakymų variantų – kaip teste – nedaug: arba nekūrėme nieko, arba sukūrėme kažką kreivą-šleivą, arba tai, kad politikai gerovės valstybės idėjos nevoliojo kurioje nors rinkimų kampanijoje.
„Kur mūsų per visą gyvenimą kruvinu darbu uždirbti pinigai?“, – vyrauja klausimas, ko gero, visoje posovietinėje erdvėje. Martyno Vainoriaus nuotr,
Tarsi nugirdęs (iš tikrųjų Jo Ekscelencijos mūsų pokalbio metu nė arti nebuvo) skelbia: „Būtina siekti teisingesnės mokesčių sistemos užkertant kelia pajamų apmokestinimo netolygumams, chaotiškam mokesčių keitimui ir asmeninių poreikių tenkinimui per įmones.“
„Teisinga mokesčių sistema, kai ji tokia taps, ji stipriai prisidėsianti prie prezidento gerovės valstybės vizijos įgyvendinimo“, – tikslino p. Nausėdos patarėjas Vaidas Augustinavičius.
Praėjusiąją savaitę kažkur lietuviškoje žiniasklaidoje perskaičiau, kaip populiarūs, tačiau garbingesnio amžiaus Rusijos veikėjai virkauja dėl menkų valstybės mokamų pensijų. Esą kai kurie jų, pažįstami ir lietuviškai auditorijai dar iš sovietinių laikų televizoriaus šiuo metu turi tenkintis viso labo 250 eurų mūsų pinigais per mėnesį siekiančia senatvės pensija, todėl patiria nemažų problemų tenkindami ne tik sau įprastus, tačiau stačiai būtinus gyvenimo poreikius.
„Kur mūsų per visą gyvenimą kruvinu darbu uždirbti pinigai?“, – vyrauja klausimas, ko gero, visoje posovietinėje erdvėje.
Ne tik senstelėjusių Rusijos šou verslo ryklių galvose.
„Jūsų pinigai – didybėje (rus. в величии)“, – greičiausiai taip atsakytų žinomas ukrainiečių TV žurnalistas Dmitrijus Gordonas.
Toje didybėje, kurios pamatai – Kremliaus energetinė diplomatija ir dujų karai, didžiausias pasaulyje multimilijonierių ir milijardierių skaičius lyginant su gyventojų kiekiu, karai Gruzijoje, Ukrainoje, dabar Sirijoje. Ir visa anos šalies raida per paskutinįjį 20-metį.
Tiesa, p. Girdonas tokį, man labai patikusį paaiškinimą, taikė sovietinių laikų nostalgikams, kurie negeba išvesti lygios gretos tarp savo apgailėtinos pensijos ir „gagarinų skrydžių į kosmosą“, dešimčių tūkstančių sovietinių tankų, buvusių buvusioje Rytų Vokietijoje, dosnios komunistų šalpos įvairioms „socialistinės orientacijos šalims“ šaltojo karo laikais ir totalinio melo apie tai, kad valdžia centrinio planavimo principais gali pasirūpinti viskuo bei visais.
Aš tikiu, kad ir gudresni šiaurės koriejiečiai kartais sapnuose klausia: kam mums tie branduoliniai ginklai beigi balistinės raketos, kada neturime ką valgyti. Vėliau užmiega ramiau, pabunda ir vėl garbina savo lyderius.
Anoje „gerovės valstybėje“ sovietmečiu valdžia kliovėsi galinti suskaičiuoti, kiek kiekvienam gyvam vienetui reikia maisto, batų beigi drabužių, tačiau iš tų skaičiavimų buvo vien šnipštas. Ir nebuvo jokio pensijų kaupimo. Buvo pinigai biudžete biurokratijai (viskas buvo daugmaž biurokratija) ir pensijoms. O jei nebūdavo pinigų, kaip per kokią invaziją į Afganistaną, tai jų šiek tiek išspausdindavo papildomai. Tada sumažėdavo vidutinė pinigų vertė. Tąsyk pritrūkdavo maisto ir kitų „moksliškai“ apskaičiuotų vienai galvai reikalingų daiktų.
Nebelikus ne tik „gerovės“, bet ir visos anos valstybės, nebeliko nieko. Išskyrus vienintelį fenomeną – nostalgiją. Tačiau jo kilmė, ko gero tikrai kitur, o ne anuometinėje „gerovėje“.
Tęsiant tokią logiką, ar galime panašų principą taikyti lietuviams, kurie gauna apgailėtinas pensijas ir piktinasi „juk sąžiningai dirbome visą gyvenimą“ arba „juk ir tada sąžiningai dirbome Lietuvai“ (ypač tiems, kurie mėgsta sakyti, esą dabartinė „Sodra“ skatindama jaunesnius kaupti fonduose, taip atima galimybę gauti didesnes pensijas jiems) ir tiesiog atsakyti: tai jums už prisitaikymą ir kolaboravimą su sovietija, brangieji.
Požiauris būtų argumentas, tačiau gal teisėtas?
.