Pasaulis margas, o likimai dar margesni. Vieni žmonės savo gyvenimo kelią randa Lietuvoje, kitiems reikia pasaulio erdvių, kad įgyvendintų savo svajones.

Klaipėdietė Ieva Delininkaitytė gyvena ir savo talentu kaip atlikėja Yeva garsina Lietuvą Didžiojoje Britanijoje. Ji aistrą muzikai puoselėja jau seniai, nuo pat vaikystės ir tikisi, kad vieną dieną jai atsivers pasaulinio lygio scenos.

Apie muziką, politiką ir meilę tėvynei kosmopolite tapusi mergina sutiko pasidalinti savo pastebėjimais su gimtojo miesto gyventojais.

Kaip tavo gyvenime atsirado muzika?

Asmeninio archyvo nuotr.

Kiek save atsimenu, tiek mane lydėjo ir lydi muzika. Namie – dainos, darželyje – dainos, tad mama užrašė mane į muzikos mokyklą ir nupirko pianiną. Deja, mokytis natas man patiko daug mažiau, todėl karjera muzikos mokykloje truko neilgai. Grodavau namie, improvizuodavau, atkurdavau dainas iš klausos. Vėliau pradėjau lankyti dainavimo pamokas Klaipėdos „Saulutės“ vaikų ir jaunimo klube, prisijungiau prie merginų grupės „Runos“, su kuriomis dainavau apie 10 metų.

Ką manai apie lietuvišką muziką, ko joje trūksta, kad taptų žinoma pasaulyje?

Aš manau, jog tie atlikėjai, kurie populiarina lietuvišką muziką, viešina  užsienyje – pasiekia puikių rezultatų. Mano mėgstamiausi atlikėjai – Beatrich ir Beissoul&Einius yra žinomi už Lietuvos ribų, nes tikiu, jog jie sąmoningai ir atkakliai siekė savo tikslo. Jie labai talentingi, kitokie, jų muzika ir balsai įsimintini, o tai atlikėjui labai svarbu. Nebūti nuobodžiu, būti įkvepiančiu. Tapti unikalia asmenybe.

Be muzikos domiesi ir aktualijomis mūsų šalyje. Dėl ko dažniausiai skauda širdį, girdint žinias iš Lietuvos?

Dėl kriminalų gausos, savižudybių ir draudimų politikos. Iš esmės manau, kad labai koncentruojamės į negatyvius dalykus, tuo tarpu pozityviems palikdami tik keletą minučių eterio.

Savižudybių tema man yra labai skaudi, nes pačiai teko išgyventi tokią netektį, todėl manau, jog turėtume daug drąsiau kalbėtis apie savo dvasinę savijautą, nebijoti kreiptis pagalbos. Tai neturėtų būti gėda ar nepriimtina. Labai tikiuosi, jog mažais žingsneliais pasieksime, jog prižiūrėti savo emocinę ir psichologinę būseną bus taip pat normalu, kaip prižiūrėti savo širdį.

Didelį postūmį, keičiant požiūrį, padarė ir vis dar daro Beata Tiškevič, Marius Repšys, kuris visai neseniai išleido savo knygą „Heraklis“*ir visi kiti žinomi žmonės, atvirai prabilę apie savo emocijas ir dvasinius sunkumus. Reikia didelės drąsos pradėti apie tai kalbėti, todėl manau, jog visi šie žmonės daro labai didelį žingsnį į priekį, kartu įkvėpdami begales kitų žmonių.

Ar turi minčių apie grįžimą į Lietuvą?

Kol kas tokių minčių, kurios galėtų artimiausiu metu virsti realybe, neturiu. Gyvenu, kuriu ir planuoju savo gyvenimą svetur. Šiuo metu Anglijoje, tačiau manau, neilgai trukus vyksiu kažkur kitur. Noriu pakeliauti, labai prie vienos vietos neprisirišu, daugumoje pasaulio vietų jaučiuosi lyg namie.

Man patinka grįžti į Lietuvą, aplankyti draugus, pasidžiaugti tuo, kas nauja, pasivaikščioti miške.. Labai gražu Lietuvoje! Tačiau kol kas mane dar kviečia neatrastos šalys ir kol galiu – noriu jas aplankyti.

Ar domiesi politika?

Politika domiuosi, labiausiai prieš rinkimus, nes tai yra laikas, kuomet galime kažką pakeisti. Visus raginu balsuoti, nes tai yra mūsų pareiga. Dažnai girdžiu, kad valdžia bloga, ypač iš tų, kurie net nebalsavo. Tad balsuokite! Kartu mes galime labai daug.

Kokios Tavo svajonės?

Tapti geru žmogumi, kuris nebijo klysti ir suklydęs to pripažinti.