Seniai žinoma tiesa – gyvenimas yra toks, kaip mes į jį žiūrime.
„Atviros Klaipėdos” bičiulė Rolanda, dėl pasaulį apėmusios pandemijos ilgam įstrigusi Indijos provincijoje, užuot pykusi, koneveikusi visus ir viską, į susidariusią situaciją žvelgia ramiai, ją ne tik priimdama be jokių nuoskaudų ar nusivylimo, bet savo optimistiniais pranešimais socialiniame tinkle dar ir sugebėdama paguosti Lietuvoje likusius draugus!
Nusiimkite kaukes, kai vieni ar su nesergančiu šeimos nariu vaikštote gamtoje: jūsų plaučiams reikia deguonies ir tyro oro, o ne drėgnoje kaukėje knibždančių mikrobų. Palmiros Mart nuotr.
Kad šios pandemijos metu žiniasklaida visame pasaulyje, ne tik Lietuvoje, pirmiausia akcentuos negatyvią informaciją – niekas neturėtų stebėtis. Žinomi faktai, jog šio pobūdžio informacija visais laikais sulaukia kur kas didesnio skaitytojų/klausytojų/žiūrėtojų dėmesio nei pozityvios naujienos. Juoba kad pandemijos pradžioje tų pozityvių naujienų, žinia, nelabai ir buvo.
Kodėl viltingos naujienos apie kasdien šiuo metu Lietuvoje dešimtimis sveikstančiuosius skelbiamos ne tarp svarbiausiųjų, o lyg tarp kito, jų neiškeliant į vis dar rėksmingai gąsdinančias antraštes – jau būtų kita kalba.
Taip yra dėl jau minėtos priežasties: žmones kur kas lengviau patraukti negatyvia, gąsdinančia, bauginančia informacija. Tai įrodyta ir ne kartą skelbtais įvairiais tyrimais – pagal populiarumą tarp žiniasklaidos pranešimų pirmose gretose jau daugybę metų tarp savęs grumiasi žinios apie katastrofas, kataklizmus ir nelaimes, taip pat – apie brutalius nusikaltimus, ypač jei nukentėjusieji yra vienos šeimos nariai ar mažamečiai vaikai. Dar į populiariausiųjų naujienų dešimtuką anksčiau pakliūdavo ir orų prognozės bei sporto pranešimai (transliacijos).
Pastarieji du pavyzdžiai kaip ir prieštarautų ankstesniam teiginiui apie negatyvios informacijos dominavimą, tačiau taip gali atrodyti tik iš pirmo žvilgsnio.
Esmė ta, jog bet kokią informaciją žmogus pirmiausia priima ne protu, o juslėmis, reaguodamas į ją savo jausmais, emocijomis: baime, nusivylimu, pykčiu, nuoskauda ar džiaugsmu. O kur jau kur, bet sporte emocijos liejasi per kraštus: džiugu nors tiek, kad dažniausiai jos būna visgi teigiamos (jei nekreipsime dėmesio į pralaimėjusios komandos sirgalių – ir žaidėjų – reakciją).
Taigi, realybė yra tokia, kad racionalusis intelektualiojo homo sapiens pradas – protas, loginis mąstymas – deja, dažniausiai gerokai atsilieka nuo iracionaliojo, t.y. jausmų, sekdamas jiems iš paskos. O kai kuriems jautresniems žmonėms didelių nelaimių, kaip ši, metu, loginis mąstymas apskritai turi savybę „išsijungti”, nebefunkcionuoti, todėl šio tipo žmonėms išgyventi, pavyzdžiui, dabartinę pandemiją ir dėl jos paskelbtą karantiną tampa itin sudėtinga.
Vieni iš jų karštligiškai seka bet kokią informaciją, dėl „išsijungusio” loginio mąstymo negebėdami jos nei atsirinkti, nei juoba analizuoti, lyginti faktų, daryti iš jų išvadų, kiti gi ima tikėti įvairiausiomis viešojoje erdvėje platinamomis sąmokslo teorijomis ar „stebuklingais” išgijimo nuo koronaviruso būdais, pamiršdami elementarią tiesą: absoliuti dauguma nuo COVID-19 pasveiksta, o kai kas perserga net nejausdami jokių infekcijos simptomų.
Šalyje paskelbtas karantinas ir koronaviruso baimė akivaizdžiai atskleidė ir dar vieną nemalonią tiesą: „stogai važiuoti” ėmė net ir kai kuriems žmonėms, kurie įprastame gyvenime atrodė kone proto bokštai ar racionalaus mąstymo apologetai. Apie tai kiekvienas galime spręsti iš savo draugų socialiniuose tinkluose platinamų įrašų ar jų komentarų.
Tad, kai pagalvoji, ši nelengva situacija be daugybės kitų mums siunčiamų pamokų, kurias privalėsime visi išmokti (kuo, prisipažinsiu, vis dažniau imu abejoti) atskleidė ir vieną gana naudingą gyvenimišką patirtį – akivaizdžiai parodė, kas yra kas, ir su kuriuo iš savo tariamų draugų neitume į žvalgybą.
Aš į žvalgybą eičiau su tais, kurie kasdien skaičiuoja ne užsikrėtusiuosius ar juoba mirusiuosius nuo COVID-19, o pagijusiuosius nuo šios infekcijos.
Šiandien jų jau šalyje yra 238 (pasaulyje – per 600 tūkst!) ir kasdien tokių bus vis daugiau ir daugiau. Apie tai, kaip ir iki šiol, nuolat skelbsiu savo asmeninėje „Facebook” paskyroje.
Ir pabaigai.
Labai prašau, mieli bičiuliai, kurie dar nepraradote sveiko proto likučių – nusiimkite kaukes, kai vieni ar su nesergančiu šeimos nariu vaikštote gamtoje: jūsų plaučiams reikia deguonies ir tyro oro, o ne drėgnoje kaukėje knibždančių mikrobų…
Ar yra kvailių, kurie miške ar prie jūros dėvi kaukę? Visi puikiai žino, kada kaukė yra privaloma. Mane stebina/džiugina bičiulių ir ne bičiulių gebėjimų įvairovė. Pagal situaciją tampa sporto ekspertais, buvę politologai patapo virusologais. Didžioji dauguma žino kaip laimėti rungtynes, valdyti miestą/ valstybę, kovoti su virusais… nėr taip blogai turim daug proto bokštų, kurie neleis Lietuvai pražūti.