Mokslo metai eina į pabaigą. Tokie (ne)tradiciškai intensyvūs ir paradoksalūs. Tikri išbandymų ir pokyčių metai – lygiai taip pat pasakytų ir mokytojai, ir vaikai, ir tėvai, ir valdininkai. Iš vienos pusės tai gerai – galutinai išryškėjo problemos, kurias dabar būtų galima pradėti spręsti.

Pasirodo, beveik 94 milijonai iš Vyriausybės pasiskolintų lėšų COVID-19 sukeltai krizei malšinti buvo skirta švietimo sektoriui. O jie bus panaudoti pastatų remontui, rekonstrukcijoms ir panašiai. Martyno Vainoriaus nuotr.

Išryškėjo, kad 30 mokinių klasėje nėra normalu, nors būtent taip teigia kai kurie ŠMSM atstovai, patys prieš klasę turbūt paskutinįkart stovėję (jei išvis stovėję) prieš daugiau nei dešimtmetį.

Išaiškėjo, kad mūsų programose tiek balasto, jog sunku išlaviruoti ir nenuskęsti (tiesa, jau sudarytos darbo grupės, kurios jas atnaujins, bet joms vadovaus tie patys balastą kūrę specialistai, todėl smarkiai abejoju jų gebėjimu imtis rimtesnių pokyčių).

Išaiškėjo, kad kritinėje situacijoje mokytojai ir reaguoja greičiau, ir dirba intensyviau nei bet koks švietimo funkcionierius.

Išaiškėjo, jog mūsų valstybėje toleruojamas nesimokymas, o mokykla traktuojama kaip maitinimosi, pramogavimo ir socializacijos vieta.

Išaiškėjo, kad mūsų aukščiausio lygio pareigūnai nėra tie tikrieji lyderiai, kurie pajėgūs logiškai ir racionaliai spręsti kylančias problemas. Jie labiau visuomenei raminti ir valdomos situacijos iliuzijoms kurti paskirti simboliniai personažai, besistengiantys gerai atlikti savo vaidmenis. Nes didysis režisierius (kartais savo metodais panašus ir į Didįjį Brolį) taip liepė.

Kodėl taip rašau? Pateiksiu tik kelis simptomus atskleidžiančius pavyzdžius, kad iliustruočiau situaciją (visai detaliai analizei prireiktų ne vieno ir ne dviejų straipsnių).

Jau anksčiau nuogąstavau, kad bus apsimesta, jog problemų dėl abiturientų konsultavimo visą birželio mėnesį nėra. Taip ir įvyko. Nežinantiems tik noriu priminti, kad mokytojams pagal etatinio apmokėjimo ypatumus buvo sumokėta už darbą iki gegužės 22 d., o pirmasis egzaminas – birželio 22 d. Ir net nereikėjo būti Kasandra, kad išpranašaučiau – sprendimas bus permestas ant savivaldybių, tiksliau, mokyklų vadovų, dar tiksliau, ant mokytojų galvų.

Ir čia jau prasidėjo pasirinkimų įvairovė – vienur abiturientų mokytojams pasiruošimui ir taisymui nuo rugsėjo skaičiuotos 37 savaitės, tai dabar traktuojama kaip kompensacija, kitur abiturientų konsultacijoms irgi nuo mokslo metų pradžios buvo skirta po vieną savaitinę pamoką, gal yra laimingųjų, kuriems bus sumokėta, tačiau daugumai šalies mokytojų pasakyta, kad mokyklos valandų konsultacijoms neturi, pinigų neturi, todėl tegul elgiasi, kaip sąžinė liepia. Arba pasiūlyta pažiūrėti, o kokių veiklų per karantiną neįvykdė ir neatidirbo. Bet tokiu atveju, žinant realią situaciją, logiškiau būtų pažiūrėti, o kokių būtinų veiklų vykdė per daug, ir kreiptis dėl užmokesčio už viršvalandžius… Tai būtų nuoseklu ir pagrįsta precedentu, juk, pavyzdžiui, Sveikatos apsaugos ministerija savo darbuotojams už viršvalandžius premijas sumokėjo (tiesa, medikams vietoj to pasiūlė medalius, nors reikėtų sukeisti vietomis – medikams pinigai, valdininkams jų viršininko kurti medaliai).

Ir šiuo atveju skaudina ne ta suma, kuri (ne)būtų sumokėta, o požiūris į situaciją, į žmogaus profesinę veiklą ir į teisę už tai gauti atlygį, taip pat visuomenėje kuriama iliuzija, jog viskas gerai ir viskas valdoma.

Ministerijos atstovai, aiškindami apie birželio gale prasidėsiančią egzaminų sesiją, ne kartą teigė, kad abiturientams bus užtikrinta galimybė mėnesį laiko konsultuotis, ruoštis kartu su mokytojais. O dabar jie tiesiog nusigręžė nuo visų ir paliko likimo valiai (be abejo tikėdamiesi, kad mokytojai vis tiek atidirbs ir niekas nieko nesužinos).

Vietoj sprendimo pasiūlė rėmelį su padėka Facebook platformoje, dar ant delniukų užsirašyti ,,Ačiū“ ir nusifotografuoti – tiesą pasakius, tai gerokai pigiau nei A. Verygos idėja, bet ir ta ne jų sugalvota. Tik gal „ačiū“ su „ų“ reikėtų parašyti, kad visą esmę atskleistų.

Galėtume teigti, kad situacija išskirtinė, krizė, pinigų nėra – reikia į tai atsižvelgti, solidarizuotis. Bet pasirodo, beveik 94 milijonai iš Vyriausybės pasiskolintų lėšų COVID-19 sukeltai krizei malšinti buvo skirta švietimo sektoriui. O jie bus panaudoti pastatų remontui, rekonstrukcijoms ir panašiai.

Kaip straipsnyje rašė žurnalistė A. Murauskaitė, per Seimo Švietimo ir mokslo komiteto posėdį švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius teigė: „Ta investicija į infrastruktūrą, ne į bet ką, ne į tiltus, ne į kelius, o į švietimui tinkamas sąlygas. Čia suderinti du dalykai – ko reikia mokykloms ir ko reikia statybininkams, kad jų šeimos turėtų atlyginimą, turėtų darbą, kad kartu tai ekonomikoje suktųsi, vartojimas ir taip toliau. Mano galva, tai yra teisinga ir tai yra gerai“.

Matote, statybininkams už darbą reikia mokėti, jų šeimoms vartoti, o mokytojai gali ir veltui padirbėti. Tai yra teisingai ir tai yra gerai.

Tada ir kyla įvairių minčių – o kurio ministro draugai, artimieji ar giminaičiai laimės viešuosius pirkimus ir padės ekonomikai suktis? O gal čia planuojama pertvarkyti mokymosi erdves ir paruošti jas naujiems reikalavimams nuo rugsėjo? Irgi ne. Tos naujosios pertvarkos, kaip visada, bus nuleistos įsakymais (tačiau be lėšų juos įgyvendinti) ta pačia tvarka – iš dieviškų ministerijos aukštumų savivaldybėms, savivaldybės iš pusdieviškų aukštumų nuleis mokyklų vadovams, o jie – mokytojams.

Tas pats principas, tas pats ratas, tas pats pokyčių imitavimas. O 94 milijonai švietimo krizei suvaldyti bus ,,įsisavinti“ visai ne ten.

Ataskaitos, įtariu, skambės gražiai. Gal gražiai atrodys ir kurio nors aukšto valdininko atnaujintas namas, ką gali žinoti.

Dar kartą pasikartosiu – tai istorija ne apie pinigus, nes jų bet kuriuo atveju už papildomą darbą su abiturientais gaučiau (kaip ir kiti mokytojai) gerokai mažiau nei, tarkim, pirmosiomis karantino savaitėmis paaukojau medikams priemonėms įsigyti (bet čia jau mano teisė rinktis). Tai istorija apie valdininkų cinizmą, imituojamus sprendimus ir neracionaliai švaistomas lėšas. Tai istorija apie nepagarbą savo šalies piliečiams ir cinišką pagarbos imitavimą. Tai istorija apie manipuliavimą, demagogiją, psichologinį smurtą ir melavimą visuomenei.

Dar vienas pavyzdys – ministras spaudos konferencijose teigė, kad egzaminų sesijos metu mokytojai po tokio intensyvaus darbo galės atostogauti, ką jiems ir garantuoja Darbo kodeksas o stebėtojais, vykdytojais dirbti bus kviečiami savanoriai, ieškoma ir jau užtektinai randama kitų rezervų. Ką matome dabar – visomis (ne)įmanomomis priemonėmis bandoma paveikti mokytojus, kad jie rašydami prašymus atostogoms liepos mėnesį „savo noru“ grįžtų dar padirbėti.

Kad nebūtų vien problemų kėlimas, galėčiau pasiūlyti ir sprendimų. Tikrieji lyderiai patys pirmieji parodo pavyzdį. Vis girdime, kad reikia solidarizuotis, susitelkti. Solidarizuokimės – visi ministerijos ir jai pavaldžių įstaigų, švietimų skyrių darbuotojai, kurie nepriklauso rizikos grupei, per egzaminų sesiją išeina į centrus dirbti vykdytojais – čia nereikia specifinių žinių ir gebėjimų (tuo labiau, kad jie atostogas gali pasiimti ir per mokslo metus), o mokytojai išeina dirbti vertintojais. Visa švietimo bendruomenė susitelkia ir išsprendžia kilusias problemas. Rugsėjį pasitinkame su viltimi, kad lyderių vis dėlto turime.