Režisierius Gediminas Šeduikis Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pluša statydamas Richardo Wagnerio operą „Skrajojantis olandas“. Netikėtumų šiame pastatyme labai daug: opera statoma atviroje erdvėje, kur daugiaaukšte scena tampa Klaipėdos elingas, o statisto vaidmuo spektaklyje patikimas tikram laivui.

„Skrajojančio olando“ muzikos vadovu pakviestas būti ne vieną iškilų operos pastatymą Lietuvoje ir užsienyje sukūręs dirigentas Modestas Pitrėnas. Pastatymo koncepcijos autorius – režisierius Dalius Abaris.

Klaipėdos muzikinis teatras pakalbino operos režisierių G. Šeduikį.

„Operavo“ mūvint baltas pirštines

Režisierius neslepia, kad R. Wagnerio opera „Skrajojantis olandas“ Klaipėdoje bus trumpesnė nei įprasta: vietoj 2 valandų 15 minučių, numatytų originaliame klasiko veikale, spektaklis truks pusantros valandos.

„Trumpinant daugiausiai padirbėjo pastatymo muzikos vadovas ir dirigentas Modestas Pitrėnas. Jis šios užduoties ėmėsi labai dėmesingai, skrupulingai bei su didele meile. Atidesni žiūrovai pajaus kupiūras, bet jos nepakeis operos muzikos tėkmės ir dramaturgijos. M. Pitrėnas dėmesingai derino kiekvieną taktą, tarsi chirurgas dirbo su baltomis pirštinėmis ir skalpeliu. Garantuoju, kad „Skrajojančiam olandui“ „širdies ir kraujagyslių operacija“ buvo atlikta profesionaliai, kruopščiai ir atsargiai. R. Wagnerį visada sunku kupiūruoti, ir visi režisieriai bei dirigentai šio kompozitoriaus kūrinius rengia labai skrupulingai. R. Wagneris muzikoje – kaip Šventasis Raštas, kurio nevalia karpyti. Pilnos operos versijos negalime rodyti dėl techninių priežasčių, bet tikiu, kad sutrumpinti veikalą pavyko subtiliai ir logiškai“, – intriguoja režisierius.

Intriguos ne mažiau nei R. Wagneris

Paklaustas, ar bus daugiau siurprizų, G. Šeduikis teigė, kad R. Wagnerio muzikai ir libretui papildomų intrigų nė nereikia.

„Operos pristatymas Klaipėdos elingo erdvėje – savaime intriga. Mes su D. Abariumi šį faktą tik paryškinsime, leisdami sau pašėlioti. Intrigos bus ne siužete, bet veiksme. Ir jų bus apstu“, – sako G. Šeduikis.

Režisierių žavi plati R. Wagnerio muzikos jausmų skalė: nuo itin lyriškų, švelnių, subtilių emocijų iki tragidraminio, sukrečiančio šėlsmo.

„Skrajojančio olando“ muzikinė medžiaga sudėtinga, nors ir sukurta kompozitoriaus kūrybinio kelio pradžioje. Kiti jo kūriniai dar sudėtingesni: prasideda keturgubi ar net penkiagubi dramaturginių linijų judėjimo sluoksniai. Įsivaizduokite juos visus skambant vienu metu! Režisieriams R. Wagneris – kietas riešutėlis. Dirbame ir su meile, ir su baime, ir su pagarba, ir su didžiuliu džiaugsmu! Po atviru dangumi statyti R. Wagnerio operą kartu su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru man didžiulė šventė“, – sako Klaipėdoje tarsi namuose besijaučiantis sostinės režisierius.

Elingą nusižiūrėjo D. Abaris

G. Šeduikis akcentuoja, kad mintis įkurdinti operą Klaipėdos elinge kilo pastatymo idėjos autoriui Daliui Abariui.

„Elingą jis buvo seniai nusižiūrėjęs ir laukė tinkamos progos. Smagu, kad ta proga tapo „Skrajojantis olandas“. Ir D. Abaris neabejoja, kad tai likimas. Aš niekada nebūčiau pagalvojęs, kad elingas – tinkama erdvė operai. O D. Abaris puikiai ją suvaldė, ir pastatymas bus įspūdingas“, – sako režisierius..

G. Šeduikį žavi Skrajojančio olando legenda, pagimdyta romantizmo.

„Spektaklio atmosfera persunkta misticizmu ir besąlygiškos meilės tema. Tuo pačiu tai – personažai, kuriuos galima sutikti ir šiandien. Žinoma, Zentos pasiaukojimas, dvidešimt pirmojo amžiaus akimis žvelgiant, atrodo neįprastai. Bet jos meilė besąlygiška kaip ir jūra. Ji – gyva stichija. Meilė, mano manymu, irgi stichija. Neįsakysi: mylėk arba nemylėk. Ir jūrai įsakinėti neįmanoma“, – pamąstymais apie operos aktualumą dalijasi režisierius.

G. Šeduikiui dažniausiai tenka dirbti standartinėse operos teatrų scenose.

„Esu pratęs prie kitokios rutinos. Atvira pastatymo erdvė – man didžiulis rebusas, ir jaučiuosi tarsi lošdamas šachmatų partiją. Įprastoje scenoje režisierius turi užkulisius, kur vyksta solistų pasikeitimai, laukia chorai, šokėjai. Žodžiu, turi užkulisius ir gali jais manipuliuoti. Atviroje erdvėje jokių užkulisių nėra. Jaučiamės tarsi nuogi: turime tarsi šachmatuose skaičiuoti penkis ėjimus į priekį ir planuoti, iš kur kas nepastebėtas ateis ir išeis. Tad mūsų galvose jau ir be muzikos nuolat skamba ištisa polifonija, tarsi kokia daugiabalsė fuga. Turime sugalvoti, kaip visus operos dalyvius: orkestrą, chorą, solistus, techninį personalą – sustyguoti taip, kad spektaklio vidinis mechanizmas suktųsi sklandžiai ir nepastebimai“, – dėsto G. Šeduikis.

Laivas tapo statistu

Būtina prisiminti, kad operos premjera senajame elinge bus pristatoma vakare, tamsėjančių marių fone.

„Spektaklio šviesos turi ne tik įprastą techninę užduotį – apšviesti. Stengiamės sukurti veiksminės šviesos partitūrą, kuri mums padėtų pasakoti istoriją ir atskleisti personažų charakterius. Čia kaip R. Wagnerio operoje: muzika vaidina lygiavertį vaidmenį kartu su solistų kuriamais personažais. Atskleidžiant dramaturgijos polifoniškumą, šviesų dailininko Andriaus Stasiulio kuriama šviesa, manau, turės ypatingą reikšmę“, – akcentuoja kūrėjas.

Režisierius nelinkęs daugžodžiauti kalbėdamas apie laivą, bet toks „statistas“ operoje tikrai bus.

„Įprastos scenos šiame pastatyme nėra: visas elingas tampa viena didžiule daugiafunkcine dekoracija (scenografė Sigita Šimkūnaitė). Įsivaizduokite: laivas skrodžia sceną, praplaukdamas tiesiai pro žiūrovus“, – operos gerbėjų fantaziją stengiasi uždegti G. Šeduikis.