Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2020-08-15 |
[vc_row][vc_column][vc_column_text]Rugpjūčio 15-ąją, per šią Žolinę, sukanka 60 metų, kai Klaipėdoje turėjo būti atidaryta Marijos Taikos Karalienės bažnyčia – vieninteliai Lietuvoje ir Baltijos šalyse sovietmečiu pastatyti maldos namai. Tačiau okupacinis sovietinis režimas, iš pradžių leidęs tokias statybas, vėliau persigalvojo ir atėmęs bažnyčią iš tikinčiųjų čia ketvirčiui amžiaus buvo įkurdinęs Liaudies filharmoniją.
Paskutiniai du ciklo „Klaipėda: unikali urbanistinė istorija“ rašiniai skirti būtent šio unikalaus objekto gimimo ir gyvavimo istorijai.
Kunigo Bernardo Talaišio archyvo nuotr.
Menotyrininkė Silvija Slaminskienė yra rašiusi, kad XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Klaipėdoje katalikų padaugėjus iki 20 000, jų aptarnauti vieninteliuose tuo metu Puodžių gatvėje buvusiuose katalikiškuose maldos namuose tapo tiesiog neįmanoma ir iškilo būtinybė statyti dar vieną bažnyčią.
1934 m. balandį Klaipėdos lietuvių katalikiškosios visuomenės veikėjų pasitarime buvo nutarta įsteigti bažnyčios statybos komitetą. Jis buvo nusprendęs, kad tinkamiausias sklypas bažnyčiai − tarp Manheimo (dabar – Galinio Pylimo) ir Pylimų (išlikę tik trys fragmentai: dalis Sausio 15-osios gatvės, Žiedų skersgatvis ir bevardė atkarpa) ir 1934 m. gruodį pateikė prašymą Klaipėdos miesto vyriausiajam burmistrui dėl sklypo įsigijimo lengvatinėmis sąlygomis. Tačiau dėl pageidauto sklypo iš magistrato buvo gautas neigiamas atsakymas, nes jis buvo nupirktas miesto mokyklos statybai.
Pasak S. Slaminskienės, 1936 m. vasario 2 d. iniciatorių būrelis nutarė įsteigti „Katalikų Bažnyčios Klaipėdoje Statybai Remti Draugiją“, kuriai pirmininkavo buvęs premjeras Ernestas Galvanauskas.
Draugija bažnyčios statyboms buvo nusižiūrėjusi du sklypus – prie Malūnų Vartų (dabar – Minijos) gatvės, tarp Pylimo ir Spizhuto (dabar – Bijūnų ir Ryšininkų gatvės) gatvių.
Bažnyčios projekto konkursas buvo paskelbtas 1937 m. Jame dalyvavo 24 autoriai. Bažnyčią ketinta statyti pagal trečią vietą užėmusio inžinieriaus Vytauto Trečioko projektą su devizu „Šuolis“.
„Tais laikais pagal priimtą tvarką statydavo ne pagal konkursą laimėjusio autoriaus projektą, o būdavo rengiamas naujas projektas. Parengti projektą ir jo sąmatą bei techninę priežiūrą bažnyčios komitetas pavedė Klaipėdos inžinieriui Hermannui Reissmannui“, – rašė S. Slaminskienė.
Iš Silvos Slaminskienės publikacijos „Neįgyvendintas Klaipėdos II katalikų bažnyčios projektas Smeltėje tarpukario laikotarpiu”.
Šios bažnyčios statybos taip ir neprasidėjo, nes Klaipėda 1939-ųjų pavasarį tapo Trečiajo Reicho dalimi.
Vietoje II pasaulinio karo metu apgriautos katalikų bažnyčios besikuriančiai tinkinčiųjų bendruomenei sovietinė valdžia leido naudotis buvusiais irvingistų maldos namais (dabartine Kristaus Karaliaus bažnyčia).
Klaipėdos universiteto istorijos bakalauro studijų programos absolventė Asta Vitkienė savo bakalauriniame darbe „Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios istorinė raida (1945-1991 m.)” rašė, kad jau 1956 metais miesto tikintieji nebesutilpdavo šioje bažnyčioje. Jos cituojamoje Michael Bourdeaux Bourdeaux knygoje „Land of Crosses: The Struggle for religious freedom in Lithuania, 1939-1978″, rašoma, kad bažnyčia „būdavo tokia perpildyta, kad žmonės net alpdavo”. 1956 m. mieste jau buvo priskaičiuota apie 30 000 katalikų.
Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) nuotr.
Marijos Taikos Karalienės bažnyčios statybomis vėliau užsiėmęs kunigas Bronius Burneikis 1991-aisiais žurnalui „Vakarai“ pasakojo, kad 1956 m. kunigas Liudas Povilonis „pradėjo klibinti valdžią, architektus“.
„Aš tada buvau jaunas ir energingas vikaras. Prašiau, kad atiduotų mums liuteronų Šv. Jokūbo bažnyčios griuvėsius, kur dabar „Neptūno“ restoranas. Su prelatu J. Galdiku nuvykome į Kretingą pas tuometinį liuteronų konsistorijos viršininką Baltrę, bet jis pasakė: „Jūsų didės, mūsų mažės geriau nei jums, nei mums. Tegul sugriūva“. Kad nedavė, tai pasakiau per valdžią – mes neimam“, – tada pasakojo B. Burneikis.
Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) nuotr.
Apie tokią liuteronų poziciją, nulėmusią naujos bažnyčios statybas, „Atvirai Klaipėdai“ yra pasakojęs ir kitas jų organizatorius – kunigas Bernardas Talaišis.
„Deja, tada buvo tokie liuteronų pastoriai – sakė, kad geriau nei mums, nei jums. Bet jei būtų sutikę, nebūtų dabartinės bažnyčios”, – sakė B. Talaišis.
„LTSR religijos reikalų komiteto įgaliotinis tuomet buvo Pušinis. Kartą atvažiuoja jo sekretorius, praeityje žinomas poetas, ir sako taip: „Klaipėda – kurortinis miestas, rašykite greitai pareiškimą, statykitės bažnyčią. Tokią, kad bokštas iš jūros matytųsi“. Niekas netrukdė, nes Vilniuje jau viskas buvo suderinta. Valdžiai reikėjo propagandos. Iš tikrųjų buvo gėda, kad toks miestas be savo bažnyčios. Jūreiviai, iš svetur atvykę, plūsdavo į mažą bažnytėlę stebėdamiesi – čia kažkoks barbarų kraštas! Valdžia norėjo pasirodyti“, – „Vakaruose“ cituotas B. Burneikis.
Tuo metu architektas Petras Lapė 1992-aisiais rašė, kad miesto valdžia kaip tik norėjo atbaidyti katalikus nuo naujos bažnyčios statybų.
„Apžiūrėjus keletą pasiūlytų vietų, miesto partijos komiteto pirmasis sekretorius A. Kairelis parodė pirštu į balą prie Tilžės gatvės malūno ir pasakė: „Čia“, – manė, gal atsisakys tokio prasto sklypo ir nebestatys“, – rašė architektas.
Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Hektaro ploto sklypą Rumpiškės g. 4A bažnyčios ir administracinio-gyvenamojo namo statybai Klaipėdos miesto vykdomasis komitetas paskyrė 1956 m. rugpjūčio 10-ąją, remdamasis įpareigojančiu tų pačių metų gegužę priimtu Lietuvos TSR Ministrų Tarybos sprendimu.
Kunigo Bernardo Talaišio archyvo nuotr.
„Žiema pasitaikė be sniego, labai graži, šilta. Mes tuos pelkynus greitai užpylėme, pasistatėme tvorą, pagalbinius pastatėlius. Man ūkvedžiu teko būti, L. Povilonis viską žiūrėdavo. V. Rašimas važinėjo aukų rinkti po visą Lietuvą. Vietiniai žmoneliai tada biedni buvo. Klaipėda viena tokios bažnyčios nebūtų įstengusi pasistatyti. Galvojome, kad reikės maždaug trijų milijonų rublių“, – buvo pasakojęs B. Burneikis.
Kunigo Bernardo Talaišio archyvo nuotr.
„Į tą pelkėtą sklypą reikėjo suvežti gausybę grunto. Iš pradžių jį vežė daug kas, bet vėliau tuos žmones pradėjo persekioti. Lietuviai pasidarė atsargesni, o rusai vežė ir toliau, nes mokėdavome po tris rublius už sunkvežimį”, – „Atvirai Klaipėdai“ buvo sakęs B. Talaišis.
Bažnyčia buvo statoma pagal architekto Juozo Baltrėno projektą, kuris numatė trinavę, moderniu stiliumi su klasikiniais elementais ir 70 m aukščio bokštu bažnyčią.
Kunigo Bernardo Talaišio archyvo nuotr.
„Nors projektuota 1956 m., jau paskelbus kovą su „nesaikingumais architektūroje“, tačiau, matyt, dėl savo sakralinės paskirties pastatui naudota istorizmo ir liaudies meno formų dermė artima socrealizmo stilistikai. Išoriniai rusvu granitiniu tinku dekoruoti bažnyčios fasadai gana santūrūs, paįvairinti derinant horizontalių cokolinės dalies tinko juostų bei langų vertikalių ritmiką. Trikampiais užsibaigiantys langai – tam tikra tarpukario „tautinio stiliaus“ reminiscencija. Sekant Vakarų sakralinės architektūros tradicija, tūrinė-erdvinė kompozicija kurta pritaikant bazilikinį planą. <…> Pagrindinis eksterjero akcentas – į viršų švelniai lieknėjantis, tarsi medinės varpinės keturkampis 50 m aukščio bokštas, užsibaigiantis smaile. Interjero erdvinė organizacija bei dekoras (galingos arkados, kesonai, ąžuolo lapų motyvų lipdyba ir pan.) taip pat gana artimi socrealizmo architektūros principams“, – apie bažnyčios projektą knygoje „Architektūra sovietinėje Lietuvoje“ rašo architektūrologas Vaidas Petrulis.
Kunigo Bernardo Talaišio archyvo nuotr.
Beje, būtent J. Baltrėnas atgimimo metais perprojektavo ir filharmoniją į bažnyčią. Anot P. Lapės, tai – unikalus atvejis „architektūros praktikoje“.
Įdomi ir bažnyčios vardo rinkimo istorija. Anot B. Burneikio, iš pradžių norėta maldos namus pavadinti Marijos Marių Žvaigždės vardu.
„Bet kunigas V. Rašimas, mūsų konsultantas ir dvasios tėvas, perkalbėjo: „Keiskime vardą, tegul būna Taikos Karalienės – visai Lietuvai ir visam pasauliui“, – rašė B. Burneikis.
1957 m. birželio 30 d. įvyko didelės bažnyčios kertinio akmens pašventinimo iškilmės, pritraukusios minią žmonių.
Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Bažnyčios statymo akte rašoma: „Klaipėdos ir visos Lietuvos katalikai, pasivesdami Motiniškai Marijos globai, savo aukomis stato Klaipėdoje Taikos Karalienės bažnyčią, kurios pamatus pašventino 1957 m. birželio 30 d. J. E. Telšių Vyskupijos valdytojas vyskupas Petras Maželis”.
Po iškilmių prasidėjo intensyvūs statybų darbai.
Kunigo Bernardo Talaišio archyvo nuotr.
„Mums rūpėjo, kaip išgauti rublį, kaip plytą atgabenti į statybų aikštelę ir niekas kitas daugiau. Statyba prasidėjo 1957 metų gegužę, čia buvo kasamos pamatams gilios duobės, nes šitas sklypas buvo be tvirto pagrindo, čia buvo pelkės, ypatingai šiaurinėje pusėje. Kai priėjome prie tų pelkių, varlės šoko į tą tvenkinį. Žmonės buvo geri, ėjom talkino, nešė, kas ką galėjo. Ypatingai buvo sunku, kai ateidavo vagonai ir reikėdavo iškrauti, bet tiek žmonių susirinkdavo! Užeidavo lietus, perkūnas, bet niekas nebėga, visi dirba, kad nebūtų išlaidų už prastovėjimus. Dirbo ir vaikai, nešė po plytelę. Niekada netrūkdavo rankų. Žmonės ir aukojo kiek galėjo. Kiek teko važiuoti po įvairias parapijas, sakyti pamokslus, žmonės aukojo. 1,5 milijono rublių perėjo per mano rankas”, – per bažnyčios atgavimo 30-mečio iškilmes 2018-ųjų rudenį kalbėjo B. Talaišis.
Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
„Taupiai dirbome. Mūsų organizacija irgi buvo labai gera. Statybos trestas stebėjosi: tokiam pastatui reikėtų 20 tarnautojų, o mes susitvarkydavome trise. Niekas nevogė. Visi padėjo, kas galėjo. <…> Greitai prasidėjo kažkokios nesąmonės! Priskyrė naują miesto architektą, visaip mums trukdžiusį. Atsivežėme per vargus gautą kabelį. Ne, sako, vieno neužtenka, reikia ir antrą kloti. Ant lubų liepė sukrauti svorius – patikrinimui, ar neįlūš. Beprotybė! Architektai brėžiniuose viską buvo paskaičiavę. Vėliau užgriuvo goskontrolė! Dvidešimt žmonių visą mėnesį aiškinosi, kur, kiek ir ką pirkome. Radę 30 kilogramų likusio veltinio, žiupsnelį spalvotojo metalo“, – yra pasakojęs B. Burneikis.
Kunigo Bernardo Talaišio archyvo nuotr.
„Burneikis susitarė dėl reikiamo elektros kabelio, bet saugumas nurodė jo neparduoti. Nuvyko į Vilnių, gavo ten, o suėję žmonės iškasė reikiamą tranšėją kabeliui. Tada jau prikibo, kad neišmatuota, ar balkiai atlaikys visas apkrovas. Susirado architektai lynus, reikiamus svorius, atliko visus matavimus. O tada jau pareiškė, kad negali į bokštą būti medinių laiptų – turi būti metaliniai. Padarėme ir tuos”, – tuos pačius sunkumus 2018-ųjų rudenį liudijo ir B. Talaišis.
Kunigo Bernardo Talaišio archyvo nuotr.
„Žmonės prisidėjo dirbdami be jokio atlygio. Daugelis po savo darbo valandų skubėdavo padėti bažnyčios statyboje ir triūsdavo iki vėlyvos nakties. Nemažai žmonių gali papasakoti, kaip krovė plytas iš baržų, traukinių, kaip vairuotojai savo laisvu metu vežė reikalingas medžiagas ir pan.“, – rašė Asta Vitkienė.
Bronius Kviklys veikale „Lietuvos bažnyčios“ rašo, kad per trejus metus tikintieji pastatė 63 metrų ilgio ir 25 metrų pločio bažnyčią, talpinusią apie 3 tūkstančius žmonių. Pastatas iš lauko pusės buvo padengtas granitiniu tinku, jo priekį puošė Marijos Taikos Karalienės 2,8 m aukščio statula. Trys maldos namų altoriai buvo pagaminti iš marmuro plokščių, didžiajame altoriuje – Taikos Karalienės freska, sukurta dailininko Antano Kmieliausko. Šoniniuose altoriuose pastatytos Šv. Jėzaus Širdies ir Šv. Juozapo darbininko statulos, įrengtas šildymas, elektros instaliacija, pastatyti penkių balsų vargonai, iškabinta 14 alebastrinių Jėzaus kančios paveikslų. Iš viso tikintieji statyboms buvo suaukoję apie 3 milijonus rublių.
1959-ųjų liepa. Žemaičių vyskupijos muziejaus nuotr.
„1960 m. rugpjūčio 15 d., kai reikėjo atidaryti bažnyčią, L. Povilonis į pašventinimo iškilmes sukvietė vyskupus, visus geradarius, svečius. Bet iš įgaliotinio atėjo raštas – nešventinti. Neleido net pajudėti! Atvykę žmoneliai pavaikštinėjo ir išsiskirstė kas sau. Aiškiai pajutome, kad užkulisiuose kažkas verda“, – 1991-aisiais prisiminė B. Burneikis.
1959-ųjų liepa. Žemaičių vyskupijos muziejaus nuotr.
„Kaip rašo M. Bourdeaux: kai kurie komunistų partijos darbuotojai paaiškino, kad TSKP CK generalinis sekretorius Nikita Chruščiovas sužinojęs, kad bažnyčia jau baigta pradėjo šaukti „aš draudžiu ją atidaryti”. Esant tokiom aplinkybėm A. Sniečkus pradėjo kurti planus kaip atimti maldos namus iš tikinčiųjų“, – rašo A. Vitkienė.
„Pradėjo keistis politika po to, kai virš Sąjungos buvo numuštas Amerikos šnipinėjimo lėktuvas. „Izvestija” paskelbė straipsnį, kad Lietuvoje atstatinėjamos feodalų pilys, Klaipėdoje statoma bažnyčia – supratau, kad nieko gero nelaukia. Vyskupas Maželis atvyko į Klaipėdą nuraminti žmonių, bet Burneikis tada neišlaikė ir pareiškė, kad „be kraujo neatiduosim“, nors buvo akivaizdu, kad šalia stovėjo pora saugumiečių. Tada jau viskas ir prasidėjo”, – „Atvirai Klaipėdai“ pasakojo B. Talaišis.
A . Vitkienė savo darbe citavo LKP CK I sekretoriaus Antano Sniečkaus 1960 m. gruodžio 7 d. laišką TSKP Centriniam Komitetui, kuriame pastarasis dėstė: „Vargu buvo politiškai tikslinga uždrausti bažnyčios atidarymą. Bet turint galvoje, kad statant bažnyčią iš dvasininkų pusės buvo leisti neteisėti veiksmai, laikau būtina kruopščiai išstudijuoti tuos faktus ir kunigus, leidusius neteisėtus veiksmus, patraukti baudžiamojon atsakomybėn, po ko būtų galima ir galvoti apie bažnyčios atidarymą.”
„Bažnyčią uždarius, mūsų parapijos komitetas surašė raštą TSRS Ministrų Tarybai. Aš pats jį vežiau į Maskvą, norėdamas įteikti N. Chruščiovui. Į Kremlių taip lengvai nepateksi! Paskambinau į N. Chruščiovo priimamąjį, kur atsiliepė jo referentas Kalistratovas. Išdėsčiau jam reikalo esmę, perspėdamas, kad žmonės nepatenkinti, bus daug triukšmo. Jis liepė palikti pareiškimą raštinėje. Ketvirtadienį sugrįžau į Klaipėdą, o sekmadienį mane areštavo. Štai kuo baigėsi audiencija!”, – pasakojo B. Burneikis „Vakarams“.
1961 metų pradžioje saugumo darbuotojai suėmė ir B. Burneikį, ir kleboną L. Povilionį.
„Pasirodo, neturėjome teisės į statybinių medžiagų fondus. Klausinėjo, kodėl Statybų trestui perleidome 100 kubinių metrų medienos. Gavome dorai, bet vėliau tiek medienos neprireikė, todėl už tą pačią kainą pardavėme valstybės įstaigai. Ir net pagirti buvome. Jokio pelno iš to „biznio“ neturėjome, tačiau tardytojas Kukliauskas vis vien pripaišė nusikaltimą. Pagal paskyras pirkome variklį, cementą, plytas, o nuosprendyje skaitau – „spekuliacija valstybinėmis medžiagomis“. Bylą laužė iš piršto!“, – „Vakaruose” cituotas B. Burneikis.
Kartu su juo ir L. Povilioniu buvo teisiami Klaipėdos faneros fabriko direktoriaus pavaduotojas Antonas Paškevičius, Klaipėdos tiekimo kontoros viršininkas Benediktas Alsys, Klaipėdos miesto namų valdybos inžinierius Juozas Mikalauskas, Klaipėdos miesto namų valdybos Nr. 8 valdytoja Aga Klovaitė ir Klaipėdos miško prekybos sandėlio direktorius Jaroslavas Krivickas. Jie buvo kaltinami kyšininkavimu, spekuliavimu statybinėmis medžiagomis, valstybinių lėšų grobstymu, piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi, spekuliavimu valiuta.
Iliustracija iš „Tiesos“
Dar vykstant bylos nagrinėjimui 1962 m. sausį „Tiesos“ antraštės skelbė „Teisiamųjų suole – sutanoti sukčiai ir spekuliantai“, „Klebonija – spekuliantų lizdas“, „Jie grobstė tikinčiųjų aukas, spekuliavo jomis“. „Tarybinė Klaipėda“ neatsiliko: „Apgavikai juodomis sutanomis“.
„Teisybė niekam nerūpėjo – prisimenu, kaip klausinėjo ir mane Vilniuje teisme dėl bažnyčios parketo. Liepų gatvėje buvusio faneros fabriko direktorius, klausiamas, ar pardavė jį gavęs kyšį aiškiai pasakė, kad tai buvo atliekos, kurias džiaugėsi pardavęs, nes būtų reikėję sukti galvą, kaip jomis atsikratyti. Tą patį ir meistras sakė, kad tai buvo įvairaus dydžio brokuotos lentos, kurias vėliau specialiai pjaustė, bet jau kitą dieną „Tiesoje” pasirodė straipsnis, kad parketas parduotas gavus kyšį”, – „Atvirai Klaipėda“ sakė B. Talaišis.
Iliustracija iš „Tiesos“
Neskundžiamu LTSR Aukščiausiojo Teismo sprendimu griežčiausią bausmę gavo buvęs klebonas L. Povilionis. Jam teko 8 metai kalėjimo su turto konfiskavimu. B. Burneikiui buvo paskirti 6 metai kalėjimo. Kiti kaltinamieji nubausti 3-5 metais laisvės atėmimo.
Po nuosprendžio „Tarybinė Klaipėda“ skyrė visą puslapį laiškams, kuriuose „Darbo žmonės rūsčiai smerkė apgavikus juodomis sutanomis“. Atitinkamus laiškus buvo parašę „Švyturio“ alaus daryklos darbininkai G. Abramčikas, J. Broga, V. Radavičius ir M. Slivinskas, siuvimo fabriko darbininkės V. Burbienė, N. Raudonienė ir P. Kvedaravičienė, Laivų remonto įmonės Kalvystės cecho darbininkas K. Norvaišas ir SV-31 darbininkas A. Petrulis, tvirtinę, kad patys dirbo bažnyčiose statybose, Naftos perpylimo bazės katilinės vyresnysis kūrikas Kazys Verdingovas, „Gulbės“ fabriko darbininkas A. Poškus, Badomojo-eksperimentinio medienos kombinato brigadininkas S. Bieliauskas, „Trinyčių“ fabriko darbininkas J. Šimkus, Remonto-statybos valdybos betono mazgo darbininkė J. Juškevičienė, stalius E. Juškevičius ir šoferis R. Naktinis.
Jau iki teismo proceso ir bažnyčios nacionalizacijos miesto valdžia svarstė kaip elgtis su šiuo nepageidaujaumu objektu.
1961 m. vasarį vykusio Architektūrinės tarybos posėdžio protokole rašoma, kad svarstant I kvartalo suplanavimą architektai išreiškė nuomonę, jog „sprendimas tankinti užstatymą kvartale tikslu bažnyčios užmaskavimui“ yra netikslingas. Jie siūlė planuoti kvartalą „neatsižvelgiant į minėto pastato paskirtį“.
Kunigo Bernardo Talaišio archyvo nuotr.
Gegužę toje pat taryboje jau formavosi priešinga nuomonė: „kadangi aukštuminiai pastatai dar kurį laiką nebus statomi, reikalinga Taikos prospekto antroje namų eilėje pastatyti dar vieną namą, pridengiantį esamo malūno ir bažnyčios teritorijas iš prospekto pusės“; „tikslu atskirti vaikų darželio-lopšelio teritoriją nuo esamos bažnyčios teritorijos ir pridengti patį bažnyčios pastatą iš Rumpiškės gatvės, tarp minėtų teritorijų suprojektuoti 5 aukštų gyvenamąjį namą“.
Lapkritį vykusio Architektūros tarybos posėdžio protokole jau konstatuojama, kad reikia „išspręsti kulto pastato pridengimą iš Taikos magistralės pusės“. Galutinį nurodymą dėl tokio sprendimo turėjo duoti Statybos ir architektūros komitetas.
„Areštavus kunigus, vietinė valdžia užrakino bažnyčią, neleido tikintiesiems įeiti. Nugriovė bokštus, nuėmė Marijos Taikos Karalienės statulą, kuri buvo fasade, iškalė Jėzaus Kristaus granitinę mozaiką, išardė visus altorius, sunaikino didžiojo altoriaus freską (Taikos Karalienės), sunaikino Kristaus kančios bareljefus, frizą, papuoštą angeliukų galvomis, pašalino langų vitražus ir įrengė filharmonijos salę. Žmonės, kurie priešinosi tokiai valdžios savivalei ir reikalavo neardyti bažnyčios, sodino į sunkvežimius, vežė toli už miesto ir paleido (išlaipino)“, – rašoma viename vėlesnių tikinčiųjų pareiškimų TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininkui Leonidui Brežnevui, kurį pasirašė 143 869 žmonės.
Anot B. Kviklio, valdžiai perėmus bažnyčią jos teritorija buvo aptverta aukšta lentine tvora.
Su A. Vitkienė atsiminimais dalinęsis Vincas Žemaitis kaip statybininkas buvo priverstas dalyvauti griovimo procese kartu su architektu J. Baltrėnu. Anot jo, valdžia tuomet sakė: „Jūs kalti, kad bažnyčią pastatė, tai dabar griaukit.”
Pasak architekto Edmundo Benečio, vėliau J. Baltrėnas dar buvo ir išmestas iš darbo – Miestų statybos projektavimo instituto Klaipėdos skyriaus.
„Nuspręsta nugriauti ir didįjį bokštą. Bokšto viršūnę apjuosė lynais, kuriuos iš apačios traukė vilkikai. Lynas nutrūkęs, o bokštas liko stovėti. Tuomet atvyko rusiški kariniai tankai. Vėl lynais bokštą laužė iš apačios. Bet ir tada bokštas išdidžiai stovėjo. Tik apjuosus bokštą per vidurį pasisekę jį nulaužti. Likusi pusė bokšto praeiviams dar kurį laiką vaizdžiai kalbėjo apie „religijos laisvę“ sovietinių rusų okupuotoje Lietuvoje“, – rašė B. Kviklys.
Kad bokštą sunkiai sekėsi griauti A. Vitkienei (griovimo nuotrauka – iš jos archyvo) liudijo ir Julė Alutytė. Pasak jos, „ilgai nesisekė bokštą nugriauti. Gręžė, pjovė, ne vieną dieną dirbo.”
Bažnyčios bokšto liekanos buvo nuskandintos tvenkinyje prie Šilutės plento, vietoje kurio 2015 m. iškilo prekybos centras „Depo“. Čia jos ir liko palaidotos užpylus tvenkinį.
Kitoje rašinio dalyje – apie bažnyčios pavertimą filharmonija, tikinčiųjų kovą ir ilgai lauktą pergalę.
Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Klaipėda: unikali urbanistinė istorija“.
Kunigo Bernardo Talaišio, Mažosios Lietuvos istorijos, Žemaitijos vyskupystės muziejų nuotr. [/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_gallery interval=”3″ images=”151300,151301,151302,151303,151304,151305,151306,151307,151308,151309,151310,151311,151312,151313,151314,151315,151316,151317,151318,151319,151320,151321,151322,151323,151324,151325,151326,151327,151328,151329,151330,151331,151332,151333,151334,151335,151336,151337,151338,151339,151340,151341,151381,151342,151343,151344,151345,151346,151347,151348,151349,151350,151351,151352,151353,151354,151355,151356,151357,151358,151359,151360,151361,151362,151363,151364,151365,151366,151367,151368,151369,151370,151371,151372,151373,151374,151375,151376,151377,151378,151379,151382,151383,151380,151384″ img_size=”large”][/vc_column][/vc_row]
Mažai kas mini, kad bažnyčios vidaus lipdinius darė J. Tatoris su pagalbininkais.
Bažnyčios bokšto nuolaužos buvo ne tik tvenkinyje, vadintame Baikalčiku, bet ir kitoje Dubysos gatvės pusėje, apie 50/100m nuo gatvės. Ten vaikai, tarp tų plytų nuolaužų, įkurdavome laužavietę.