Bepigu rašyti recenziją/atsiliepimą/nuomonę apie silpną ar kad ir vidutinio stiprumo filmą. Tada gali išsijuosęs kritikuoti ir jos režisierių už nevykusiai parinktus aktorius, ir siužetą, už tai įgeldamas scenaristui, ir operatorių, o ką jau bekalbėti apie pačius aktorius.

Išsitraukęs visus, kiek tik turi, šmaikštumo, ironijos ar sarkazmo „instrumentus”, jais gali netrukdomai švaistytis į kairę ir į dešinę, lenktyniaudamas su savo konkurentais, tokiais pat, kaip ir tu, „kietuoliais”.

Epizodas iš filmo.

O pabandykit parašyti atsiliepimą apie filmą, kuris jums atrodo…tobulas.

Tobulas visom prasmėm: pradedant lyg ir neįmantriu, tačiau palaipsniui labai įtraukiančiu ir galop tiesiogine to žodžio prasme pribloškiančiu siužeto vingiu, tęsiant puikiu kameros valdymu, neįkyriu garso takeliu ir baigiant nepriekaištingai parinktais aktoriais bei jų nepriekaištinga vaidyba.

Būtent toks, mano akimis, yra naujasis lietuvių ir airių bendros gamybos vaidybinis filmas „Pilis”, šiuo metu demonstruojamas ir Klaipėdoje.

Jaunosios kartos režisierės Linos Lužytės papasakotą trijų vienos šeimos lietuvių moterų, gyvenančių Dubline, istoriją, ko gero, tiksliausiai būtų įvardinti kaip dramą, tačiau joje rasime ir detektyvo, ir trilerio, ir net komedijos (tragikomedijos?) elementų.

Bet esmė juk ne filmo žanras ar jo įvardijimas.

Esmė ta, kad visos šios puikios juostos dedamosios dalys darniai dera tarpusavyje, groja kaip tobulas orkestras, kuriame visi muzikantai – aukščiausio lygio savo srities profesionalai.

Tiek jau plačiai išgirta jaunosios kartos žymios aktorių šeimos gildijos – Bareikių – atžala Barbora, tiek vyresniosios lietuvių aktorių kartos kino bei teatro primadona Jūratė Onaitytė, tiek viduriniajai kartai atstovaujanti Gabija Jaraminaitė yra lygiavertės, viena kitą meistriškai papildančios partnerės, kaip, beje, ir ryškiai, įsimintinai antraplanius (bet ne antraeilius!) vaidmenis sukūrusios Rimantė Valiukaitė ar Rasa Samulionytė.

Visgi grįžtant prie paauglę, svajojančią apie dainininkės karjerą, itin organiškai suvaidinusios (o galbūt – tik savim natūraliai prieš kameras sugebančios būti?) Barboros Bareikytės, matau vieną pavojų.

Jei mergina ateity nuspręs iš tiesų pasukti aktorystės link, jai, kad ir kaip tai paradoksaliai skambėtų, gali iškilti nenumatytų sunkumų.

Kino istorijoje žinomas ne vienas atvejis, kai pirmuoju itin ryškiu vaidmeniu sužibėję aktoriai taip ir lieka visiems laikams vadinamojo vieno vaidmens atlikėjais. Nes itin aukštai iškėlus pirmojo didelio, rimto vaidmens kartelę, ją neretai būna sunku išlaikyti. O kartais – ir neįmanoma to padaryti.

Visgi norisi tikėti, kad Barborai su Monikos vaidmeniu „Pilyje” taip neatsitiks ir kad kiti režisieriai joje įžvelgs ne tik merginos sukurtai herojei būdingų bruožų.

Bet dar labiau norisi tikėti, kad ir įsiminto filmo „Amžinai kartu”, ir puikiosios „Pilies” režisierė L. Lužytė savosios kūrybinės kartelės net nebandys nuleisti.

O šie palinkėjimai tebus vietoj tobulo filmo tobulos recenzijos…