Problema – gal visai net ne ta, kad prezidentas visiškai išnaudojo galimybę parodyti savo reikšmingumą šalies politikoje egzaminuodamas kandidatus į būsimosios vyriausybės ministrus. Nelabai paisydamas gana trumpo laiko, per kurį, nurodant Konstitucijai jo teiktas ir Seimo patvirtintas ministras pirmininkas privalo ne tik suformuoti Vyriausybę, bet ir parlamente patvirtinti jos programą. Jeigu Gitanas Nausėda būtų vertinęs savo misiją tik kaip dalį valdžios pasikeitimo proceso atsakingiau, be abejonės būtų prisiminęs, kad būsimiesiems ministrų kabineto nariams dar privalu ne tik tarpusavęs apsitrinti šonus it vieningai komandai, bet ir susitikti su kiekviena Seimo frakcija beigi komitetu, o dar įbrukti savo trigrašį į Vyriausybės programą.

Iš tikrųjų p. Nausėda jokių teisinių terminų nepažeidė. Kita vertus, galėjo elgtis supratingiau prisimindamas, kad Respublikos prezidento susitikimų su kandidatais į ministrus procesas tėra tik vienas epizodas, keičiantis valdžiai po rinkimų.

Remdamasi Konstitucinio Teismo dokumentais p. Šimonytė galėjo visą porą savaičių trukusį prezidentinį spektaklį pasiųsti velniop ir išvis nediskutuoti dėl ministrų kabinetui, p. Nausėdos nuomone, netinkančių kandidatų. Prezidentas būtų tik pabrukęs uodegą ir visus reikiamus dekretus pasirašęs. nes jam kaip Konstitucijos garantui nedera kurstyti konstitucinės krizės. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.

Ponas Nausėda atrodė tikrai „kietas“ paskelbęs, kad išbrokavo dvi anksčiau sąrašu pateiktų kandidatų į ministrus personas: į žemės ūkio ministres siūlytą konservatorių atstovę Dalią Miniataitė ir į susisiekimo – „laisvietį” Kasparą Adomaitį. Jis pabrėžė, kad dėl kitų jam abejonių keliančių personažų premjerė Ingrida Šimonytė „prisiėmė asmeninę atsakomybę”. Taip pat ir pretendentas į sveikatos apsaugos ministrus, buvęs Valstybės kontrolierius Arūnas Dulkys.

„Man galbūt daugiausia abejonių kilo ne tiek dėl jo ilgalaikės vizijos ir planų optimizuoti sveikatos apsaugos sistemą, bet dėl artimiausio laikotarpio veiksmų, nes kalbame apie labai jautrų sektorių, kuris šiuo metu išgyvena didelę įtampą”, – sakė p. Nausėda, užsimindamas, kad p. Dulkys šia prasme laiko neturi daug.

Kadangi šis prezidentas laimina nebe pirmąją vyriausybę, tasai jo „kietumas” provokuoja klausimą, o kokia atsakomybė už besiplečiančią pandemiją turi slėgti valstiečių-žaliųjų sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą ir jo bosą Vyriausybėje – ministrą pirmininką Saulių Skvernelį? Tuos, kurie su pandemija tvarkėsi „bene geriausiai Europoje”. Kai tokio įverčio reikėjo rinkimų į Seimą kampanijai, o jokių priemonių prieš pandemiją imtasi nebuvo, kad rinkėjai neturėtų pagrindo suabejoti, kas Lietuvoje yra pandemijos nugalėtojai.

Tuo metu, kada rašau šį tekstą paaiškėja, kad vienos pažįstamosios sutuoktinis iš darbovietės išsiųstas namo, nes galimai kontaktavo su COVID-19 nešiotoju. Toji moteris skambina į COVID-19 „karštąją liniją” telefonu, klausdama, kaip tokiu atveju elgtis visai šeimai. „Jūsų vaikai gali eiti į darželį toliau”, – gauna atsakymą.

Na, nežinau, tačiau klausimų, iš kur pas mus po du su puse tūkstančio naujų užsikrėtusiųjų kasdien man lieka mažiau.

Ar tie, pandemijos pavasarinės sesijos nugalėtojai išsaugos galimybę oriai pasitraukti it garbingai išdirbę visą Vyriausybės kadenciją? Lyg niekur nieko. Bent vienas jų. Tik todėl, kad jie – lizinginiai Ramūno Karbauskio mopsiukai. Žinia, p. Karbauskis mėgsta griežtai ir nemaloniai kritikuoti. Gali pasižadėti nesilankyti Prezidentūroje arba uždrausti S. Daukanto aikštės rūmus Vilniuje lankyti ir savo šunyčiams. Ką jie žino apie asmeninę atsakomybę?

Štai kodėl atrodo, kad prezidentas geba būti „kietas” tik reikalą turėdamas su padoresniais, kitokius civilizuotos politikos standartus sau taikančiais politikais.

Keletas apžvalgininkų beigi ekspertų penktadienio rytą pastebėjo: remdamasi Konstitucinio Teismo dokumentais p. Šimonytė galėjo visą porą savaičių trukusį prezidentinį spektaklį pasiųsti velniop ir išvis nediskutuoti dėl ministrų kabinetui, p. Nausėdos nuomone, netinkančių kandidatų. Prezidentas būtų tik pabrukęs uodegą ir visus reikiamus dekretus pasirašęs. nes jam kaip Konstitucijos garantui nedera kurstyti konstitucinės krizės.