Gal prieš du dešimtmečius mėgėjiškos žvejybos entuziastai Vilniuje pasakojo vieną istoriją-legendą. Esą uolieji mūsų kalbos sergėtojai prisikabino prie vieno užkietėjusio žvejo, kuris verslavo laisvu nuo žvejybos metu savo įkurtoje įmonėje UAB „Pravalas“. Lietuvių kalbos cerberiams šis pavadinimas kėlė alergiją (regis, pagrindinis bendrovės biuras buvo įsikūręs sostinės Pilies gatvės apačioje) ir jie sumanė UAB‘o šeimininkus priversti pakeisti netinkamą žodį pavadinime. To siekė ilgai, metodiškai ir su ugnele, kol reikalas nepasiekė teismo. O ten paaiškėjo, kad bendrovės pavadinimas yra sietinas su ežero Molėtų rajone, kur firmos bosas mėgo žvejoti, pavadinimu. Taigi, ne su rusišku žodžiu провал (liet. galėtume versti žlugimas), o ežero pavadinimu Prãvalas (Vikipedijoje tvirtinama jį turint antrą – Vidugirio – pavadinimą).

Taigi, gausios Vilniaus žvejų mėgėjų bendruomenės nariai begaudydami kilbukus tarsi bambėjo, kad jeigu kalbainiai (šį paniekinantį kalbos prievaizdų apibūdinimą pirmusyk išgirdau kaip tik tuo laiku) būtų šviesesnio proto ir turėję pasiryžimo žvilgtelėti į kokią enciklopediją, tai nebūtų šitaip apsijuokę ir pridarę teisinių rūpesčių UAB „Pravalas” įkūrėjui.

Kada kalbainiai gauna niuksą į šoną, jie bent jau kurį laiką apsiramina mėgindami išmokti patirtas pamokas. Tačiau proto „bokštų” užtenka ir be jų.

VMVT taikiniu už prasminį lietuvių kalbos grynumą tapo ir nedidelė įmonė „Marmaluzi”, savo produktus lydinti sukurtumis pasakėlėmis vaikams. VMVT užkliuvo „kosminės kruopytės“, „kosminiai trapukai“, nes vartotojai esą gali iš tikrųjų pagalvoti, kad kruopytės bei trapukai yra iš kosmoso…

Andai prieš kelias savaites Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) prisikabino prie prekės ženklo „Sviestas sviestuotas”.

Nedidelė įmonė gamina įvairias augalinės kilmės užtepėles. Kadangi užtepėlės – augalinės kilmės, tai, pasak VMVT prievaizdų, vartotojams gali kilti klaidingas įspūdis, kad jose jie gali rasti sviesto, kuris, žinia, paprastai yra gyvulinis. Todėl reikia kažko atsisakyti: produktų linijos pavadinimo, pačių produktų arba išvis – viso verslo.

Antruoju VMVT taikiniu už prasminį lietuvių kalbos grynumą tapo dar viena nedidelė įmonė – „Marmaluzi”. Ji vienintelė Lietuvoje galima maistelį kūdikiams bei mažiesiems. Kadangi nedidelė, tai sumąstė savo kuklią rinkodarą grįsti ne skandalais, milijoniniais projektais ir reklamos užsakymais. „Marmaluzi” savo produktus lydėjo sukurtumis pasakėlėmis vaikams.

VMVT užkliuvo „kosminės kruopytės“, „kosminiai trapukai“, nes vartotojai esą gali iš tikrųjų pagalvoti, kad kruopytės bei trapukai yra iš kosmoso. „Marmaluzi” atstovai sutiko su dalimi VMVT iškeltų pretenzijų ir jas pataisė.

Galima tik spėlioti, kada VMVT patyrė entuziazmo kontroliuoti produktų pavadinimų prasmę didėjimo pagreitį. Gal paskatino pradėtas tyrimas dėl Darbo partijos lyderio Viktoro Uspakich viešai pristatyto stebuklingai nuo COVID-19 apsaugančio gazuoto mineralinio vandens.

Nors nebūtinai. „Marmaluzi“ atstovai tvirtina su tarnybos pareigūnais aptariama tema bendraujantys nemažiau pusmečio. Tai reiškia, istorijos šaknys dygo gerokai prieš stebuklingą p. Uspaskicho vandenį.

Pono Uspaskicho byla vis dar nebaigta. Tačiau jeigu priekabės prie nedidelių lietuviškų įmonių nėra susijusio ar paskatintos panašių precedentų, VMVT gali atrasti savo veiklai praktiškai neribotų arimų. Nes yra „Bočių duona“, degtinė „Gediminas“, alus „Ungurio koja“ ir „Bocmano ūsai“. Būtų ką veikti. Skirtumas tik tas, kad visa tai – kitokio dydžio ūkio subjektų produktai. Plikais dantimis jų nepaimsi.

Kita vertus, esame patyrę, kad kartais VMVT pozicija dėl įvairių priežasčių tampa mažiau principinga nei dėl „kosminių kruopyčių“. Užtenka prisiminti sunkų tarnybos ir jos dabar jau buvusio jos vadovo stenėjimus atradus, kaip manoma, seimūnui Petrui Gražuliui priklausančios įmonės „Judex“ koldūnuose kenksmingų medžiagų.