Sveikinimų ir diskusijų, kokią gėlę padovanoti ar kaip kitai pamaloninti moterį Kovo 8-osios proga, fone, norisi priminti, kas tai per diena, ir paanalizuoti, kaip pasikeitė moterų padėtis pastaruoju metu.

Kovo 8-osios ištakos siekia dar 1857 m., kai Niujorko tekstilės fabrike moterys protestavo prieš ypač prastas darbo sąlygas ir mažus atlyginimus. Dar vienas baisus įvykis, atkreipęs dėmesį į moterų teises, darbo sąlygas – 1908 m. tragiškas gaisras Niujorko Triangle fabrike, kai dėl užrakintų durų devintame aukšte gyvos sudegė daugiau nei 140 čia dirbusių moterų. 1908 metais Niujorko gatvėmis žygiavo 15 000 moterų, reikalaudamos sutrumpintos darbo dienos, didesnio darbo užmokesčio ir rinkimų teisės.

Tarptautinė moterų solidarumo diena – Kovo 8-oji – pradėta minėti po to, kai 1910 m. kovo 8 d. Kopenhagoje įvykusioje tarptautinėje moterų konferencijoje aktyvi moterų teisių gynėja Klara Cetkin pasiūlė kasmet vieną dieną skirti dėmesio moterų kovai už laisvę ir lygias teises ekonominėje, socialinėje ir politinėje sferose.

Žinoma, daug kas pasakys (neabejoju, kad jų tarpe bus ir nemažai moterų), jog nuo tada viskas labai pasikeitė. Bet ar tikrai?

Dar nė dešimtmetis nepraėjo nuo baisių gaisrų Pakistano ir Bangladešo tekstilės fabrikuose, pražudžiusių beveik du tūkstančius darbuotojų, kurių didžioji dauguma – moterys. Vėl sakysit –tos šalys taip toli, kad mūsų neliečia. Bet. gerbiamieji, juk 21 amžius! Ir tik todėl, kad kol kas niekas nesudegė darbo vietoje kokioje nors siuvykloje Lietuvoje, nereiškia, kad su mūsų moterų teisėmis viskas yra gerai.

Pasimatė, kaip nevertinam motinų

Jau tapo norma, kad jeigu užeina kokia didesnio ar mažesnio masto krizė, – pirmosios į krizių krumpliaračius patenka moterys. Pandemija – puikiai tai atskleidžia. Pateiksiu tik keletą sunkią moterų padėtį iliustruojančių skaičių.

Dar prieš visus karantinus vyravo tendencija, kad, priimant į darbą, pirmenybė teikiama vyrui, o atleidžiant –moteriai. Per pandemiją tai tik dar labiau išryškėjo: kur kas daugiau moterų neteko darbo nei vyrų. 2020 m. sausio – rugsėjo mėnesiais moterų iš darbo atleista 3,6 tūkst. daugiau, negu priimta, tuo metu vyrų 9,1 tūkst. daugiau priimta negu atleista.

Antra – daugiausia moterų dirba ten, kur COVID-19 viruso grėsmė yra pati didžiausia – sveikatos priežiūros įstaigose ir kasdien tiesiogiai susiduria su viruso keliamomis rizikomis.

Trečia – išskirtinai moterims tekusi ugdymo įstaigų nelankančių vaikų priežiūra. Absoliučiai visos mano kalbintos moterys, kurios dirbo (tebedirba) iš namų ir kartu prižiūrėjo (prižiūri) vaikus, teigė, jog krūvis praktiškai nepakeliamas. Jas kankina kaltės, pykčio, gilios neteisybės jausmas bei nusivylimas, kad jų niekas negirdi. Dar baisiau jaučiasi vienišos moterys, auginančios vaikus. Jau ir prieš pandemiją motinoms būdavo sunku rasti laiko savirealizacijai, tai šiuo metu – praktiškai neįmanoma. Kokia dėl to visos visuomenės psichinė sveikata – galima tik įsivaizduoti.

Tiesa, viena iš pagalbos gyventojams priemonių per pandemiją yra ligos išmokos tėvams, kurie namuose prižiūrėjo vaikus, dėl karantino negalinčius lankyti ugdymo įstaigų. Ir nereikia būti genijumi, kad atspėtum,jog daugiau nei du trečdaliai tėvų, prižiūrinčių vaikus, yra moterys. Taip, dirbti joms tuo metu kaip ir nereikia, bet jų pajamos gerokai sumažėjo. Jau nekalbant apie tai, kad jos ir šiaip uždirba mažiau nei vyrai.

Tarp gyventojų, kurių atlyginimas neviršija minimalios mėnesio algos (MMA), pastebimai didesnę dalį sudaro moterys (57,6 proc. prieš 42,4 proc.). Tuo tarpu tarp 100 didžiausias pajamas gaunančių gyventojų net 80 proc. yra vyrai. Rūpintis neįgaliaisiais, vyresnio amžiaus žmonėmis taip pat tenka moterims. Per pandemiją padėtis tik pablogėjo, nes trūksta socialinių paslaugų. Einant gilyn – tik dar blogiau, nes per 2020 m. 13 proc. išaugo sunkių sveikatos sutrikdymų ir 33,3 proc. padaugėjo nužudymų artimoje aplinkoje. O čia 8 iš 10 užregistruotų nusikaltimų aukų – moterys.

Ką daryti?

Taip, viena iš priežasčių, nulemiančių prastesnę moterų padėtį, yra stereotipai. Mūsų visuomenei yra įprasta dėl to paties veiksmo skirtingai vertinti vyrą ir moterį. Pvz., jeigu po darbo grįždama moteris pakeliui nuperka šeimai picą, tai ji – bloga mama, neiškepa šeimai kotletukų. Tuo tarpu su pica namo atėjęs vyras –toks fainas tėvelis. Tokios šeimos vaikai vargu ar elgsis kitaip, ir, deja, stereotipams įveikti nėra vienareikšmiškų įstatymų ar taisyklių. Lygiaverčiam darbų pasidalinimui šeimoje atsirasti reikia laiko ir švietimo.

Tačiau tikrai yra priemonių, kaip valstybė-visuomenė gali pasitarnauti vienišoms mamoms, smurtą patiriančioms moterims, galiausiai – pripažinti, kad nemokamai moterų atliekami rūpybos darbai nėra savaime suprantami, o yra ekonomikos dalis ir turi būti vertinami, apmokami ar bent jau įtraukiami į bendrąjį vidaus produktą (BVP).

Lyčių tyrinėtojos Eglės Krinickienės apskaičiavimais, rūpybos ekonomikos indėlis į BVP sudaro 7,87 proc. Mums reikia tikrų investicijų: į vaikų priežiūrą, į vaiko priežiūros atostogas ir ne tik į išmokas, skirtas padėti vargingiausiems, bet ir į visas rūpestingą visuomenę sudarančias paslaugas – psichinės sveikatos paslaugas, jaunimo klubus, lengvai prieinamą sveikatos priežiūrą, socialinę globą, užimtumą po pamokų. Per ilgai mes leidome įsigalėti konservatyviai mąstysenai, kad rūpinimasis visais pažeidžiamais asmenimis yra tik privačios šeimos reikalas.

Turime pasimokyti iš šios krizės. Ji mums priminė, kad užėjus krizei, moterys nukenčia labiausiai, nors jos ir neša didžiausią nevertinamo darbo naštą, o norint tai pakeisti, reikia skubos ir solidarumo. Nesiimant ryžtingų veiksmų kyla didelis pavojus, kad pandemija sunaikins pastaraisiais dešimtmečiais pasiektą pažangą moterų teisių srityje.

Tad su Tarptautine moterų solidarumo diena Jus!