Neturėjau jokio noro kištis į dviejų vadinamųjų visuomenės veikėjų – Arūno Marčausko ir Virginijos Jurgilevičienės ginčą, jei ne seniai kirbėjusi ir tam tikras abejones kėlusi mintis apie prieš buvusio Klaipėdos miesto tarybos nario Viačeslavo Titovo atžvilgiu taikytą baudžiamąjį persekiojimą.

Šis faktas bei dėl to vėl ir vėl viešojoje erdvėje įsiplieskiančios diskusijos, teisingiau, kategoriški, abejoti neleidžiantys pareiškimai paskatino plačiau pažvelgti į mūsų demokratinėje valstybėje vykstančius tam tikrus procesus, kurie, subjektyviu požiūriu, pastartuoju metu vis dažniau ima prasilenkti su tuo, kas ir yra vadinama demokratija.

Negrįžtant daugiau prie Titovo reikalų, pasakysiu tiek – mano subjektyvia nuomone, jis už Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago vardo pažeminimą privalėjo būti pašalintas iš miesto tarybos narių, tačiau jo atžvilgiu neturėjo būti pradėtas baudžiamasis persekiojimas.

Politikui už jo pažiūras be politinės atsakomybės taikyti dar ir baudžiamąją atsakomybę yra labiau totalitarinių nei demokratinių valstybių bruožas.

Tad šiuo konkrečiu atveju V. Jurgilevičienė teisi, teigdama, jog už nuomonę, kad ir kaip ji mums nepatiktų bei būtų iš esmės netgi klaidinga, nuteistas buvęs miesto politikas, be jokios abejonės, pasitarnavo ne kam nors kitam, o pirmiausia Maskvai, suteikęs jai galimybę Titovą laikyti „fašistinės” Lietuvos auka ir, prisidengus demokratinės šalies teismo nuosprendžiu, toliau varyti juodą propagandą prieš mūsų šalį.

Tačiau mane asmeniškai Rusija su jos kvaila ir gana buka propaganda jaudina mažiausiai.

Mane, kaip Lietuvos pilietę, pirmiausia jaudina reikalai, vykstantys mūsų, Europos Sąjungos demokratinėje valstybėje, kurioje pastaruoju metu, deja, pastebiu nemažai nerimą keliančių dalykų.

Jų ypač padaugėjo pandemijos metu, kai dalis visuomenės sąmoningai ar iš elementaraus kvailumo vis labiau reikalauja baudžiamųjų akcijų kad ir už nežymius karantino reikalavimo pažeidimus bei viešai džiūgauja, paskelbus apie vieną ar kitą nubaustąjį ar visą jų grupę.

Šiuo atveju kalbu apie socialiniuose tinkluose vis dar netylančius M.A.M.A. renginio atgarsius, kai jį apsiputoję puola dalis vadinamųjų influencerių, save laikančių itin tolerantiškais, tačiau nepasitenkinimą dėl to, kad į minėtą renginį nebuvo pakviesti, pridengiančius neva „visuomeniniu interesu”, po kuriuo minėtos tolerancijos nerasi nė su žiburiu.

Bet tai – vilniečių bohemos smėlio dėžės problemos, tad palikime jiems joje ir toliau nesėkmingai kapstytis patiems.

Kur kas liūdniau, jog pastaruoju metu į visuotinę įvairių privalomojo baudimo akcijų chorą noriai įsijungia ne tik dalis žiniasklaidos, bet ir politikai, tarp kurių yra ir itin liberaliais dešiniaisiais save laikančių Laisvės partijos atstovų.

Kone nugriuvau nuo kėdės, aną dieną per televizorių išgirdusi iš vienos šios partijos atstovių lūpų pasiūlymą baudžiamąją atsakomybę taikyti ir už patyčias, t.y. už nepagarbius komentarus internete.

Negana to, kad piliečiai jau senokai nebeturi teisės turėti ir reikšti savo asmeninės nuomonės tam tikrų vadinamųjų seksualinių ar kitų mažumų atžvilgiu, o privalomuoju būdu yra verčiami juos visus a priori mylėti, dabar užsimota riboti ir bet kokią kitą piliečių saviraiškos laisvę, kurios ribas siekia nustatyti „teisingai” mąstantys politikai ar net policininkai.

Pastarieji jau ėmėsi konkrečių veiksmų, pasigyrę sukūrę internetinį patrulį, kuris savo budria akimi seks, t.y. jau seka, ką negražaus internete parašo koks nors karantino išvargintas komentatorius.

Panašu, jog policijai pastaruoju metu akivaizdžiai trūksta veiklos, jei pareigūnai gali sau leisti pusę metų stovėti postuose, gaudydami vienišą mamą aplankyti sumaniusią šeimą, blaškytis po Olandų kepurę, taip užkardydami „baisius” karantino pažeidėjus, ar rymoti prie kompiuterio ekrano, jame skaitinėjant komentarus.

Žinoma, policijos gynėjai iš dalies bus teisūs, teigdami, jog jiems tokias prievoles karantino metu nustatė politikai, bet klausimą galima kelti ir kitaip: ar aukštų policijos pareigūnų smegenys yra skirtos tik aklam įsakymų vykdymui, ar jos dar turi teisę ir mąstyti?

Gal visgi, dabar jau mąstau aš, kur kas daugiau tvarkos šalyje būtų, jei tiek pareigūnai, tiek politikai pirmiausia sąžiningai vykdytų savo tiesiogines pareigas, užuot kišęsi į prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių sritį, mums garantuotą ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucijos, bet ir tarptautinių teisės aktų?

Ir gal tada mažiau laiko liktų politikams rūpintis Putino Rusijos piliečių reikalais, pirmiausia atsigręžus į savo šalies piliečius, net jei kai kurie iš jų mąsto ir gyvena šiek tiek kitaip, nei mums to norėtųsi…