„Atvira Klaipėda” rašinių cikle „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas” toliau supažindina su to meto įvykiais Klaipėdos krašte.

Šįkart – ir apie klaipėdiečių požiūrį į po ilgo pertraukos atnaujintus tik formalią galią beturėjusio Seimo rinkimus, ir apie tragediją, įvykusią pasitinkant anglų karo laivą.

Išskirtiniame laive – Lietuvos trispalvė

1927 m. birželio 7-ąją dienraštis „Lietuva” pranešė, kad Jūrininku sąjungos pirmininkas gavo telegramą iš Vokietijos uostamiesčio Vilhelmshafeno, kurioje buvo informuota, kad birželio 6 d. ant laivo „Prezidentas Smetona“ pakelta Lietuvos vėliava.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

„Krantų apsaugai nuo kontrabandininkų mes įsigijome karišką laivą – traulerį; svarbiausias jo uždavinys – valyti jūras nuo mininių užtvarų; bet be tų tiesioginių pareigų trauleris gali tarnauti pastatant nedideles užtvaras, taip pat eiti sargybinę tarnybą, kuriai jis yra skirtas. Tai didelis mūsų valstybės žingsnis pirmyn, ir jeigu šis laivas gerai atliks savo tarnybą, tai finansų ministerija greit pajus jo naudą, nes jūros kontrabanda sustos, ir 3.000.000 l., kurių mūsų iždas į metus nustotų dėl neapsaugotų krantų, dabar liks krašte”, – optimistiškai tada rašė buvęs karininkas, jūrininkas Teodoras Reingardas.

Laivas į Klaipėdos uostą įplaukė birželio 17-osios vakarą.

Istorikas Romaldas Adomavičius straipsnyje „Lietuvos sienų sargyboje: „Prezidentas Smetona” 1927-1932 m.” rašė, kad Vyriausybė 1923 m. rudenį iš Klaipėdos uosto direkcijos įsigijo ir jūrų sieną saugančiai valstybės policijai buvo perdavusi senus mažus motorlaivius „Argus“ (buvo pavadintas „Savanoriu“) ir „Möwe“ („Lietuvaitė“). Šie lėti laiveliai, kaip ir 1925 m. pabaigoje policijai perduotas motorlaivis „Šaulys“, kovoje su kontrabanda buvo labai neefektyvūs, jie tiesiog nepavydavo kontrabandininkų laivų, be to, buvo mediniai ir nesaugūs įguloms, nes persekiojami sienos pažeidėjai neretai atsišaudydavo, jūroje galėjo plaukti tik ramiu oru, buvo ir silpnai ginkluoti.

Anot istoriko, šis klausimas iš esmės buvo pradėtas spręsti po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, kai naujasis vidaus reikalų ministras Ignas Musteikis, prieš tapdamas ministru dvejus metus vadovavęs Klaipėdos krašto pasienio policijai ir puikiai žinojęs jūros sienos apsaugos problemas, kreipėsi į ministrą pirmininką. 1927 m. pavasarį buvo nuspręsta pirkti 1917 m. Vokietijos karo laivynui pastatytą minų tralerį M-59, kuris Lietuvoje tapo „Prezidentu Smetona”. Tačiau jam stojus jūros sienos apsaugos tarnybon paaiškėjo, kad su naujuoju laivu sieti lūkesčiai nevisiškai pasitvirtino.

„Laivas turėjo neblogas jūrines savybes, atitinkamą ginkluotę, pakankamą greitį, tačiau efektyviau jį panaudoti trukdė didelės išlaikymo sąnaudos ir operatyvumo stoka. Nemažai laiko praeidavo, kol gavusio užduotį išplaukti garlaivio įgula pasiekdavo reikiamą slėgį katiluose, o iš dūmtraukio virstantys juodi tiršti dūmai buvo puikus orientyras kontrabandininkams. Kita vertus, vienam laivui kontroliuoti kad ir neilgą jūros sieną buvo sunku. <…> Kontrabandos vežėjams likdavo pakankamai laiko netrukdomiems užsiimti savo reikalais”, – rašė R. Adomavičius.

Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Galiausiai, anot jo, Klaipėdos krašto pasienio policijos vadovybė 1931 m. birželį vidaus reikalų ministrui pasiūlė keisti kontrabandininkų persekiojimo taktiką, nes įsigijus „Prezidentą Smetoną“ laivai su spiritu ir kitokia kontrabanda retai berizikuodavo plaukti į 12 jūrmylių zoną, o draudžiamas prekes perkraudavo į mažus, manevringus ir mažą gramzdą turinčius žvejų laivelius, kurių susekti visame Lietuvos pajūryje nerangus garlaivis negalėjo. Daug efektyvesni ir ekonomiškesni naujomis sąlygomis galėjo būti nedideli greiti motorlaiviai – du Kuršmarėms ir vienas jūrai.

Nusprendus neefektyvų garlaivį pakeisti naujais motorlaiviais (juos pastatė Pauliaus Lindenau laivų statykla 1932 m.), 1933-ųjų sausį „Prezidentas Smetona“ buvo perduotas Vyriausiojo štabo viršininko sudarytai komisijai. Laivas buvo užkonservuotas ir tik po trejų metų vėl įvestas tarnybon kaip Karo laivyno flagmanas.

Po Klaipėdos krašto aneksijos laivas iki sovietinės okupacijos bazavosi Šventosios uoste.

Laivas Šventojoje. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Po 1940 m. Lietuvos okupacijos SSRS karinė vadovybė pareikalavo, kad karo laivas „Prezidentas Smetona“ su visa įgula taptų jai pavaldus, pakeistų pavadinimą ir iškeltų raudoną vėliavą. 1940 m. birželio 19 d. laivas pakeitė pavadinimą, raidės „Smetona” buvo nukaltos ir laivas tapo „Prezidentu”.

Keičiamas laivo pavadinimas. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

1940 m. birželio 22 d. laivas pervadintas „Pirmūnu”.

1940 m. liepos pabaigoje „Pirmūne“ pradėjus šeimininkauti sovietinei įgulai, trys jo karininkai – laivo vadas Povilas Labanauskas, Vytautas Kuizinas ir Ričardas Bernardas Nakas – nedidele karinėms jūrų pajėgoms priklausiusia jachta išplaukė iš Šventosios uosto į Klaipėdą, kur buvo internuoti. Su savimi jie pasiėmė ir laivo trispalvę, kurią dabar galima išvysti Lietuvos jūrų muziejuje.

Laivas, jau tapęs „Pirmūnu”. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Antrojo Pasaulinio karo metu laivas dalyvavo kovose su vokiečiais, kol 1945 m. sausio 11 d. užplaukęs ant minos nuskendo Suomių įlankoje, netoli Talino. Karo istorikas Valdas Rakutis mano, kad jį galėjo paskandinti vokiečių povandeninio laivo „U 745“ paleista torpeda.

2017-ųjų liepą Klaipėdos universiteto mokslinė ekspedicija už 5 jūrmylių nuo Estijos krantų, 70-75 m gylyje, aptiko nuskendusį laivą.

Apie tragediją – tik sakinys

1928-aisias „Lietuvos aidas” pranešė, kad birželio 19 dieną, 10 val., į Klaipėdą iš Talino atplaukė anglų karo laivas „Canterbury”‘. Plaukdamas į uostą laivus pasveikino lietuvių tautą 21 patrankos šūviu, o pasveikinimui buvo atsakyta tiek pat šūvių nuo kranto. Uoste laivą pasitiko garbės sargyba ir daugybė žmonių.

„HMS Canterbury“. Imperial War Museums nuotr.

„Laivo kapitonas pareiškė savo pasitenkinimų dėl malonaus priėmimo, Anglijos laivynas seniai laukęs progos aplankyti Lietuvos uostą. Sužinojęs dėl įvykusios jį sveikinant nelaimės, pareiškė užuojautos pulk. Geniui”, – rašė oficiozas, daugiau nieko nedetalizavęs, kokia gi nelaimė nutiko sutinkant laivą.

Klaipėdos universiteto istoriko dr. Vytauto Jokubausko teigimu, pasitinkant lengvąjį C klasės kreiserį „HMS Canterbury“ buvo saliutuojama iš dviejų lauko artilerijos pabūklų, tačiau šaunant 17-ąjį ar 18-ąjį kartą sviedinys neiššovė, o pabandžius jį išimti ir atidarius spyną sprogo ir sunkiai sužeidė 2-ojo artilerijos pulko vyr. Itn. Nikodemą Jakučiūną ir tris kareivius. Leitenantas ir karys Antanas Šimkus mirė netrukus, o rugpjūčio 11 d. nuo sužeidimų mirė ir viršila Juozas Lingis. Dar du kariai buvo sužeisti lengvai.

Kariška to meto spauda – žurnalai „Trimitas” ir „Karys” – kiek vėliau tą įvykį aprašė plačiau.

„Trimito” teigimu, vyr. leit. N. Jakučiūnas buvo sužeistas į koją, bet dėl smarkaus nukraujavimo netrukus ligoninėj mirė.

„Taipjau mirė ir kareivis Šimkus, kuriam sprogimas sudraskė krūtinę. Kitų dviejų kareivių ir viršilos gyvybei pavojaus nėra ir jie, tikimasi, netrukus pasveiks. <..> Atplaukusio anglų laivo vadas, patyręs apie įvykusią nelaimę, pareiškė gilios užuojautos pulk. Geniui ir kitą dieną kartu su gubernatorium p. Merkiu ir direktorijos pirmininku p. Kadgynu aplankė sužeistuosius ligoninėje ir pasisakė dalyvausiąs mirusiuosius laidojant”, – rašė „Trimitas”.

„Tuojau buvo pranešta apie įvykį miestan, iš kur į nelaimės vietą atvyko pulko gydytojas ir du miesto gydytojai ir suteikė greitą pagalbą ir visus nugabeno į miesto ligoninę. Vyr. Itn. Jakučiūnas buvo sužeistas į koją ir pilvą, o eil. Šimkus – į krūtinę, kuriam skeveldra perėjo per plaučius ir išėjo iš užpakalio per nugarą. Vyr. ltn. Jakučiūnas Nikodemas, dėliai perdidelio kraujo nutekėjimo, mirė tą pačią dieną apie 15 val., o eil. Šimkus apie 15 val. 30 min. Kadangi laidotuvėse pareiškė norą dalyvauti ir anglų karo laivų karininkai, tai laidotuvės buvo paskirtos birželio m. 21 d.”, – rašė „Karys”.

Pasak žurnalo, į laidotuves ties miesto ligonine (dabar – Klaipėdos vaikų ligoninė) susirinko daugybė žmonių, karstai „su didžiausiomis iškilmėmis” buvo lydimi į katalikų bažnyčią, stovėjusią ties dabartine S. Daukanto ir Puodžių gatvių sankryža.

„Paskui karstų matyt buvo einant daug anglų karininkų, priešaky su laivų kapitonais, Klaipėdos krašto gubernatorius Merkys, įgulos viršininkas pulk. Genys, krašto direktorijos prezidentas Kadgynas ir daug aukštų valdininkų bei karininkų, keletas tūkstančių žmonių lydimi. Karstų priešaky buvo nešama apie 20 puikių vainikų nuo anglų karo laivų, karininkų ir šiaip įvairių įstaigų ir asmenų. Eisenoj dalyvavo nemažas būrys ir anglų jūreivių. <…> Birželio m. 22 d. įvyko iškilmingos laidotuvės. 9 val. bažnyčia vėl buvo pilnutėlė žmonių, kurių tarpe matėsi mirusiųjų giminės, anglų karininkai, krašto gubernatorius, įgulos viršininkas ir šiaip daug aukštų valdininkų bei karininkų. Kun. dr. Bartuška atlaikė gedulingas pamaldas, kurių metu giedojo Klaip. konservatorijos choras ir griežė dūdų orkestras. Po pamaldų karstai iškilmingoj eisenoj per miestą buvo nulydėti į kapines. Kapinėse abu buvo įdėti į vieną duobę, pulko garbes sargyba, iš būrio kareivių, atidavė žuvusiems paskutinę pagarbą iššovus tris salves”, – liepą rašė „Karys”.

Britų karinio laivyno jūreiviai vizito Klaipėdos kareivinėse (dabar – Klaipėdos universiteto miestelis) metu. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Pasak V. Jokubausko, po šio nelaimingo atsitikimo Klaipėdos įgulos karininkai ėmėsi iniciatyvos rinkti lėšas paminklui. Šiam tikslui jie paskyrė 1% savo algos, kol bus įgyvendintas sumanymas.

1928-aisiais Klaipėdoje tarnavę kariai. Zarasų krašto muziejau nuotr.

Paminklas trims žuvusiems kariams buvo atidengtas 1931 m. vasario 16-ąją.

„11 val. 30 m. miesto kapinėse įvyko iškilmingas atidengimas paminklo 2-ro artilerijos pulko 4-tos baterijos vyr. l. Jakučiūnui, virš. Lingiui ir eil. Šimkui, kurie žuvo 1928 m., sutinkant Anglijos karo laivyną Klaipėdoje. Paminklo atidengimo iškilmių metu dalyvavo gubernatorius Merkys, Klaipėdos įgulos viršininkas pulk. Genys, Klaipėdos krašto komendantas pulk. l. Liormanas, įgulos karininkai, 7 p. p. ir 4 baterijos garbės sargyba, šauliai, kai kurių ištaigų viršininkai ir daugelis Klaipėdos visuomenės. Gubernatorius Merkys, atidengdamas paminklą, priminė, kad čia amžinai ilsisi trys mūsų kariuomenės atstovai – karininkas, viršila ir eilinis, kurie sąžiningai eidami jiems uždėtas pareigas žuvo. Jie pildė savo pareigas iki paskutinios valandos. Ypač vyr. l. Jakučiūnas, būdamas mirtinai sužeistas, ir toliau dar įsakinėjo savo valdiniams, kad baigtų savo uždavinį”, – rašė „Karys”.

Iliustracija iš „Kario”

Romualdas Beniušis straipsnyje „Užmirštieji Lietuvos kariuomenės artileristai” rašo, kad 5000 litų atsiėjęs paminklas buvo pastatytas pagal žinomo Klaipėdos architekto O. E. Karaliaus projektą, o akmenis nutašė žinomas Klaipėdos akmentašys Lėbartas.

„Paminklas buvo padarytas iš lietuviško granito 3 dalių, sujungtų į sieną, kurioje kiekvienam žuvusiam kariui įrengta žalvarinė lenta. Ant kiekvienos jų įrašyta kario vardas ir pavardė, jo gimimo ir mirties metai, karinis laipsnis, paskutinės tarnybos vieta ir mirties aplinkybės. Prie paminklo vedė laiptai, kurių abiejose pusėse stovėjo tašyto akmens stulpai. Dešinėje paminklo pusėje buvo akmeninis suolelis, ant kurio atsisėdęs kapinių lankytojas galėjo pailsėti ar už žuvusiųjų vėles sukalbėti maldą, o priešais paminklą žeme driekėsi plačiai išsikerojęs visžalis augalas”, – rašo R. Beniušis.

Jis cituoja kraštotyrininką Vytautą Tamošiūną, iš Aukštaitijos į Klaipėdą atvykusį 1959 metais, kurio teigimu, paminklas artileristams kapinėse tuo metu dar stovėjo, bet buvo apleistas ir nuniokotas, nuplėštos metalinės plokštės.

R. Beniušio pateikiamais duomenimis, N. Jakučiūnas gimė 1901 m. kovo 26 d. Ukmergės apskrities Gelvonų valsčiaus Stavarygalos kaime pasiturinčių ūkininkų šeimoje, kurioje augo 5 vaikai. 1920 m. sekdamas vyresniojo brolio Mykolo pėdomis įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. 1921 m. įstojęs į karo mokyklą ją baigė 1923 m. Kartu su 1-ąja Kauno karo mokyklos kariūnų kuopa 1923 m. sausį dalyvavo Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos karinėje operacijoje, už ką vėliau buvo apdovanotas Klaipėdos krašto išvadavimo medaliu. Tarnavo jaunesniuoju karininku artilerijos daliniuose dažnai eidamas vyresniojo karininko pareigas. Po mirties 1928 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu.

Viršila Juozas Lingis gimė 1901 m. kovo 19 d. neturtingų valstiečių šeimoje. 1921 m. spalį įstojęs į kariuomenę ten pasirodė kaip gabus ir drausmingas karys, buvo išsiųstas į mokomosios baterijos ryšių komandą, iš kur, sėkmingai baigęs mokymo programą, sugrįžo į savo bateriją, kur jam buvo suteiktas viršilos laipsnis.

Antanas Šimkus gimė 1906 m. balandžio 15 d. Raseinių apskrities Alėjų kaime ūkininkų šeimoje. Į kariuomenę įstojo 1927 m. gegužę, buvo paskirtas į 2-ojo artilerijos pulko 4-ąją bateriją, buvo pasiųstas į Kauną, kur baigęs kalvystės mokymosi kursus, grįžo į savo bateriją ir čia dirbo kalvio-mechaniko darbą, prižiūrėdamas karinę techniką ir įrengimus.

Beje, 1936-ųjų gegužės pabaigoje „Lietuvos aidas” skelbė, kad Klaipėdos kapinėse paskirta nuolatinė vieta kariama laidoti – iki tol mirę įgulos kariai būdavo laidojami tarp kitų kapų.

„Karių kapų priežiūrą pasiėmė karininkų šeimų moterų d-ja”, – rašė laikraštis.

Žemaičių plento pradžia

1934-ųjų birželio 1-ąją „Lietuvos aido” antraštė skelbė: „Pradės statyti Kauno-Klaipėdos plentą”.

„Ministerių kabinetas leido lėšų naujam plentui pradėti statyti tarp Kauno ir Klaipėdos. Plentas bus pradėtas statyti nuo Kauno. Šiemet numatoma atlikti naujai statomo plento žemės darbus ir tiltų statyba ligi Babtų. Be to, vietinės firmos siūlo tą plentą iš karto statyti ligi Raseinių. Tų firmų pasiūlymai susisiekimo ministerijoje bus svarstomi. Reikia pasakyti, kad tą plentą buvo seniai manoma statyti, bet tik šiemet, laimingai subalansavus biudžetą, jis pradedamas statyti. Tam plentui statyti buvo paruošti trys projektai, iš jų tarpžinybinės komisijos išrinktas tas, kuris plentą projektuoja tiesiausiomis linijomis ir pigiausiai atsieina”, – skelbė laikraštis.

Plento tiesimo darbai. Kretingos muziejaus nuotr.

Visgi plentui oficialiai sujungti laikinosios sostinės su Klaipėda nebepavyko – jo iškilmingas atidarymas įvyko jau po krašto ankesijos – 1939 m. liepos 9 d. prie Dievyčio ežero, ant Šiauduvos kalno. Atidaryme dalyvavo valstybės prezidentas Antanas Smetona.

Plento atidarymas. Raseinių krašto istorijos muziejaus nuotr.

Asfaltuotame, su drenažu kelyje buvo pastatyti 3 dideli tiltai: per Nevėžį – ties Babtais, Dubysą – ties Ariogala, Miniją – ties Gargždais. Sankryžoje su Šiaulių–Tauragės plentu ties Kryžkalniu buvo pastatyta pirmoji Lietuvoje moderni, dviaukštė pervaža – Kryžkalnio viadukas.

Plentas kaip pagrindinė jungtis iki Klaipėdos tarnavo iki 1987-ųjų, kai buvo atidaryta naujoji automagistralė, einanti nauja, ištiesinta trasa. Maždaug apie 40 km nuo Kauno, senojo plento trasa sutampa su naujai nutiesta automagistrale.

Klaipėdiškiai padėjo ant Seimo rinkimų

Klaipėdos kraštą su likusia Lietuva turėjo jungti ir Seimas, kurį autoritarinis A. Smetonos režimas sugalvojo vėl leisti rinkti po beveik dešimtmečio, bet klaipėdiškiai savo balsavimo aktyvumu akivaizdžiai parodė, ką galvoja apie tokį simbolinį parlamentą.

A. Smetona, 1927 m. balandžio 12 d. paleidęs III Seimą, neskubėjo skelbti naujų Seimo rinkimų, kol galiausiai ūkininkų neramumų ir kitų aplinkybių skatinimas 1936 m. gegužės 9 d. paskelbė naują Seimo rinkimų įstatymą ir IV Seimo rinkimų datą. Tačiau, remiantis šiuo įstatymu, kandidatų į Seimą negalėjo kelti visuomeninės organizacijos ir piliečių grupės – kandidatus galėjo iškelti tik apskrities taryba, o Klaipėdos krašte – jo Seimelis.

Pagal įstatymą 50 tūkst. gyventojų turėjo būti renkamas vienas Seimo narys, o jei apygardos gyventojų skaičių padalinus iš 50 000 liekana gaudavodi didesnė nei 30 000, jai buvo skiriamas dar vienas mandatas.

1936 m. birželio 3 d. „Vyriausybės žiniose“ buvo paskelbtas visų kandidatų į IV Seimą vardinis sąrašas pagal apygardas ir apskritis (iš viso 144 kandidatai). Klaipėdos krašte jų buvo šeši. Klaipėdos apskrityje iškeltas 37-erių ūkininkas Jonis Pakalnischkies iš Eglynų, Šilutės apskrityje – du laukininkai: 63 metų Michael Fesling iš Žalgirių ir 46-erių Hugo Kesslau iš Saugų, o Pagėgių apskritis turėjo tris kandidatus – ūkininkus Georg Buka (53 metų iš Mediškiemių) ir Michael Jurgeleit (69 metų iš Prūselių) bei 49 metų darbininką Albert Sedat iš Pagėgių.

Rinkimai vyko 1936 m. birželio 9 ir 10 dienomis. Jų metu išrinkti buvo 49 parlamentarai.

IV Seimo rinkimai. Kretingos muziejaus nuotr.

Birželio 13-ąją „Lietuvos aidas” paskelbė, kad iš 1 062 122 Didžiosios Lietuvos rinkėjų (jie turėjo būti ne jaunesni nei 24 metų) balsavo 756 431 – 71,22%. Tuo metu Klaipėdos krašte iš 73 045 rinkėjų, balsavo tik 19 520 – 26,39% (jų rinkimų kortelės buvo skaičiuojamos Klaipėdoje, Vytauto Didžiojo gimnazijoje). Didžiojoje Lietuvoje, anot laikraščio, nebuvo nė vienos apskrities, kur būtų balsavę mažiau kaip 50% rinkėjų.

„Lietuvos aidas” skelbė, kad J. Pakalnischkies gavo 10 836 balsų, H. Keslau – 8824, M. Jurgeleit – 6026, A. Sedat – 5776, M. Fesling – 4227, G. – Buka 3423.

„Tuo būdu Klaipėdos apygardoje išrinkti seimo atstovais ūkininkas Pakalniškys, ūkininkas Jurgelaitis ir bankininkas-ūkininkas Keslau. Tačiau Keslau, jau anksčiau teismo tardytojo buvo suimtas kaipo kaltinamasis bankelio byloje. Todėl jo vieta gali tekti sekančiam iš eilės kandidatui darbininkui Sedaičiui”, – informavo „Lietuvos aidas”.

Tačiau A. Sedat arba atsisakė mandato, arba jo negavo dėl kitų priežasčių, nes IV Seimo narių sąraše minimi tik J. Pakalnischkies, M. Jurgeleit ir M. Fesling. Visi jie pareigas ėjo iki Klaipėdos krašto aneksijos, po kurio Reichas pareikalavo atsisakyti tokių mandatų.

Liūdniausias likimas iš šių trijų parlamentarų laukė M. Jurgeleit. Buvęs Pagėgių apskrities tarybos narys, mokėjęs kalbėti ir skaityti lietuviškai, artėjant Raudonajai armijai bandė pasitraukti į Vokietijos gilumą, bet nesėkmingai. Buvo sugautas sovietų ir išprotėjo. Žmona jį rado Stradikie (dabar Kornejevka, Kalinigrado sritis). Su žmona jis išvyko į Labguvą, mirė 1945 m. kovą.

J. Pakalnischkies gyveno ilgiausiai – buvęs Klaipėdos krašto Landtago Seimelio deputatas mirė 1984 m. gegužės 20 d. Regensburge (Vokietija).

M. Fesling, buvęs Šilutės apskrities tarybos deputatas, irgi gerai mokėjęs lietuvių kalbą, Antrojo pasaulinio karo metu su žmona pasitraukė į Vokietiją. Iki 1953 m. gyveno Witzworte, Šlėzvige-Holšteine. 1954 m. liepą persikėlė į Vakarų Berlyną. Mirė 1961 m. rugsėjo 4 d. Reinickendorfe, Vakarų Berlyne (Vokietija).

IV Seimas, į kurį buvo išrinkti šie trys klaipėdiškiai, į pirmąjį posėdį susirinko 1936 m. rugsėjo 1 d. Jam teko autoritarinio prezidento talkininko, pritarėjo vaidmuo. Seimas negalėjo net savarankiškai parengti savo statuto. 91,3 proc. visų 1936–1940 metais Seimo priimtų įstatymų buvo pateikti Ministrų Tarybos, tik 8,7 proc. – pačių Seimo narių parengti įstatymų projektai, nors ir jie iš anksto buvo derinami su Vyriausybe. Per visus ketverius savo veiklos metus Seimas priėmė tik vieną iš anksto su Ministrų Taryba nesuderintą įstatymą – 1938 m. spalio 4 d. Lituanistikos instituto statuto papildymą, šią mokslo įstaigą pavadindamas Antano Smetonos vardu.

Šis Seimas baigęs paskutinę (pavasario) sesiją išsiskirstė 1940 m. gegužės 31 d. Į naują sesiją šios kadencijos Seimą turėjo sušaukti prezidentas, tačiau to jis padaryti nebespėjo, nes 1940 m. birželio 15 d. Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. Marionetinio prezidento pareigas ėjęs Justas Paleckis, remdamasis 1938 m. Lietuvos Konstitucija, 1940 m. birželio 27 d. pasirašė aktą, kuriuo nuo 1940 m. liepos 1 d. paleido IV Seimą.