Klaipėdiečiams neprieinama Smiltynė, sąšlavynais virtusios dvokiančios senamiesčio gatvės, savavališki prisijungimai prie radijo taškų, apleista geležinkelio stotis, kurioje keleiviai aptarnaujami itin nemaloniai. Toks vaizdas atsiveria iš susisiekimo sritį atspindinčių 1946 m. Klaipėdos miesto Vykdomojo komiteto (VK) dokumentų, saugomų Klaipėdos regioniniame valstybės archyve.

Apie juos – dar vienoje ciklo „Ką pasakoja archyvas” dalyje, kurią papildo ir nuo 1945-ųjų rudens Klaipėdoje gyvenančios pirmojo pokario notaro dukters atsiminimai.

Keltas – nežinia kada

Pirmasis iš Klaipėdos regioniniame valstybės archyve esančiose VK dokumentų bylose aptiktų dokumentų, mininčių susisiekimo su Smiltynę situaciją – 1946 m. sausio 25 d. sprendimas „Apie grąžinimą Klaipėdos miestui miško ir prijungimą prie miesto Melnragės ir Girulių”.

Pirmojo pokario dešimtmečio perkėlos nuotraukų Lietuvos centriniame valstybės archyve nėra. Anksčiausia aptikta nuotrauka – 1958 m. paskelbta žurnale „Švyturys”.

„Klaipėdos miestas tiktai šiaurinėje miesto dalyje turi žaliuosius plotus – sodintą mišką. Šiaip kitų poilsio vietų miestas neturi, išskyrus Kopgalį, į kurį nėra šiuo metu jokio susisiekimo ir vargu ar greit tinkamas susisiekimo priemones miestas tam reikalui turės”, – rašoma „motyvacinėje” šio VK sprendimo dalyje.

Visgi jau po mėnesio kitame VK dokumente atsirado šiek tiek tikslesni terminai dėl galimo reguliaraus susisiekimo su Smiltyne. 1946-ųjų vasario VK sprendimo projekte, kuriame dėstyti einamųjų metų darbai miesto komunalinio ūkio organizacijoms, Kelių-tiltų ūkis ir trestas gavo užduotį iki gegužės 1-osios užtikrinti, kad per Kuršių marias nuolat pradėtų kursuoti keltas. Už tai atsakingu buvo numatyta paskirti draugą Dimavičių.

Radijo klausėsi ir savavališkai

1946-ųjų pavasarį VK teko spręsti taip pat susisiekimo sričiai priskiriamo radijo problemas. Kovo 25 d. buvo priimtas privalomasis nutarimas „Dėl Klaipėdos miesto radio mazgo turto apsaugos”.

„Nustatyta, kad atskiri miesto gyventojai sauvališkai įsijungia į radio tinklą, gadina radio laidus, sudarydami linijų įžeminimą bei trumpus sujungimus, patys taiso radio taškus ir oro linijas, jungia neatitinkamus reproduktorius ir ryšy su tuo dešimtys radio mazgo abonentų negali gauti normalaus priėmimo iš savo radio taškų”, – konstatuojama šio nutarimo preambulėje.

Nidos gyvenvietės radijo mazgo vedėjas B. Gorošankinas prie naujos aparatūros „KRU – 10“. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Dėl to VK nutarė uždrausti savavališkus, be radio mazgo žinios atliktus prisijungimus; „reproduktorių vietoje jungti aparatus, dinamikus, telefono trūbeles, neatitinkančius šiai paskirčiai”; gadinti radijo įrengimus namuose ir oro linijas bei patiems jas taisyti; „keisti kitais ar trumpai sujungti saugiklius ant stulpų ir prie namų įvedimų”.

Nepaisiusiems tokių draudimų buvo numatyta 100 rublių bauda arba mėnesio trukmės priverčiamieji darbai.

„Asmenys, pastebėti pasisavinant radio mazgo turtą /kabelius, transformatorius, gatvės garsiakalbius ir kt./, bus traukiami teismo atsakomybėn”, – rašoma šiame nutarime.

Kurpių gatvėje – sąšlavynai ir dvokas

Kur tuo metu buvo įsikūręs pats Radijo mazgas galima sužinoti iš 1946 m. gegužę pirmojo pokarinio miesto notaro Juozo Jurkaus surašyto kreipimosi į VK pirmininką Viktorą Bergą.

Notaras Juozas Jurkus savo darbo vietoje 1946-aisiais. Dalios Žukienės asmeninio archyvo nuotr.

„Klaipėdos Radio Mazgas, pritariant Butų Ūkio Valdybai, yra pasiruošęs persikelti į mūsų užimamas patalpas. Not. Kontora ir Advokatų Kolegija buvo numatytos perkelti prie liaud. teismo, bet ta prasme klausimas buvo keletą savaičių sprendžiamas nesėkmingai. Nusibodus patalpų klausimą laikyti neaiškiu, not. kontora ir advokatų kolegija sutikome keltis į Radio Mazgo patalpas. Š. m. gegužės mėn. 24 ir 25 d. būdamas Teisingumo Ministerijoj, tą reikalą pranešiau Notariato Skyriaus Viršininkui drg. Taleikiui, kuris buvęs ilgametis Klaipėdos miesto gyventojas liepė susilaikyti nuo persikraustymo ir prašyti Tamstą, kad mes būtume perkelti prie teismo”, – dėstė notaras, nepaminėjęs, kokiose patalpose tuo metu rezidavo.

Savo norą atidurti teismo patalpose Laukininkų (dabar – Tiltų) g. 1 jis pirmiausia motyvavo, kad Kurpių gatvėje buvusios Radijo mazgo patalpos – „užkampy, sunkiai surandamoje vietoje ir aplink stovį griuvėsiai pilni sąšlavų, ties tuo namu, einant gatve jaučiamas baisus dvokas”.

Kaip argumentą J. Jurkus minėjo ir tai, kad kasdien šiai kontorai tenka aptarnauti po keliasdešimt klientų, tarp kurių būna ir Klaipėdos bei Šilutės apskričių įstaigų darbuotojai. Taip pat VK pirmininkui buvo priminta, kad notarinės kontoros turi sudaryti jūrų protesto aktus apie įvykusias nelaimes laivuose, įplaukusiuose į TSRS uostus.

„Tam reikalui notarinėj kontoroj nuklausiami laivo kapitonas ir dalis tokio laivo įgulos. Nors Klaipėdos uoste laivų judėjimas mažas, tačiau jau vienas jūrų protesto aktas „Ilmenio” laivui yra surašytas. Ateityje gali tekti tankiai užsienio laivams surašinėti protesto aktus ir turėti su užsieniečiais reikalų. Vien dėl to, manau, negali notarinė kontora tokioje vietoje būti”, – dėstė rašto autorius.

Visgi J. Jurkui Kurpių gatvės išvengti nepavyko.

Pasak jo duktės, ilgametės Klaipėdos savivaldybės administracijos Aplinkosaugos skyriaus vedėjos, pirmosios po nepriklausomybės miesto Tarybos deputatės Dalios Žukienės, 1945 metų rudenį, kai jai buvo 6-eri metai, iš Plungės atsikėlusi šeima įsikūrė viename iš iki šių dienų neišlikusių, dabartinėje Atgimimo aikštėje stovėjusių pastatų. Čia, beje, pirmojo Klaipėdos notaro šeima laikė karvę, kurią D. Žukienė gindavo ganytis iki Sendvario. Karvę padėdavo prižiūrėti vienas vokiečių belaisvis.

Dalia Žukienė Kurpių g, 3 namo lange apie 1947-1948 metus. Asmeninio archyvo nuotr.

Po keleto mėnesių, 1946-aisiais J. Jurkaus kontora įsikūrė pastate Kurpių g. 3, čia pat gyveno ir visa jo šeima – notaro kabinetą nuo gyvenamųjų patalpų skyrė tik stumdomos durys. Jurkai į šią vietą parsivedė ir minėtąją karvę, kuri Kurpių gatvėje apsiveršiavo – atsivedė du veršiukus.

Anot D. Žukienės, tėvas šioje senamiesčio vietoje dirbo iki 1957-1958 metų, kai šeima persikėlė į butą Ramiojoje (tuomet – J. Gagarino) gatvėje.

Dešinėje – Kurpių gatvės pastatai iš Kalvių gatvės pusės apie 1968-uosius. Dalios Žukienės asmeninio archyvo nuotr.

„Pokariu be notaro nebuvo galima parduoti arklių, tad į Kurpių gatvę pas tėtį nuolat privažiuodavo valstiečių su vežimais – jie turėdavo parodyti parduodamą arklį. Kartu atveždavo mums ir visokiausių daržovių, mėsos. Aš pati nuo 10 metų pradėjau dirbti tėčio sekretore – spausdindavau raštus su rašymo mašinėle „Rheinmetall”, kurią dar esu išsaugojusi”, – pasakojo D. Žukienė.

Pirmojo pokarinio Klaipėdos notaro spausdinimo mašinėlė. Martyno Vainoriaus nuotr.

D. Žukienės mamos brolis Benas Piekus šioje kontoroje dirbo notaro pavaduotoju.

Pašnekovė prisimena, kad tėvo rašte minimas Horstas Taleikis, LTSRS Teisingumo ministerijoje dirbęs iki 1958 metų, svečiuodavosi jų šeimoje.

Pasak jos, 1953-1956 m. neakivaizdžiai teisę tuometiniame Vilniaus valstybiniame V. Kapsuko vardo universitete studijavęs, į Komunistų partiją nestojęs J. Jurkus tapo vienu pirmųjų miesto advokatų. Kaip nepartinis į miesto darbo žmonių deputatų tarybą rinktas J. Jurkus, anot dukters, buvo labai inteligentiškas, sumanus, gerai kalbėjo vokiškai, buvo išmokęs žydiškai.

Deputato Juozo Jurkaus pažymėjimai. Martyno Vainoriaus nuotr.

„Jau pokariu gyvenome labai gerai, turėjome tarnaitę, su seserimi buvome tarp tų retų to meto klaipėdiečių, turėjusių rankinį laikrodį – jį kas savaitę pasikeisdamos nešiojome. Tėvas turėjo automobilį „Mercedes-Benz”, su kuriuo aš važinėjau klasiokus – paskutinėje klasėje mokydavo vairuoti. Nepaisant to, buvome išmokytos nesipuikuoti”, – prisiminė D. Žukienė.

Geležinkeliečiai su keleiviais bendravo grubiai

Ne itin daug tvarkos 1946-aisiais Klaipėdoje buvo ir kitoje susisiekimo srities sferoje – geležinkelyje. Apie tai liudija tų metų lapkričio VK sprendimo projektas.

Jo „preambulėje” konstatuojama, kad nors teikiant keleivių pervežimo paslaugas Klaipėdos geležinkelio stotyje fiksuojamas šioks toks pagerėjimas – suremontuotos stoties patalpos, čia atidarytas restoranas ir kirpykla, miesto bilietų kasa – tačiau stotyje vis dar nebuvo „rimtos kovos už tai, kad keleiviams būtų sukurti patogumai ir jaukumas, jie būtų kultūringai aptarnaujami”.

Stoties trūkumais buvo nurodyta tai, kad joje nebuvo tinkamai įrengto motinos ir vaiko kambario, keleiviams skirto poilsio kambario, iš viso nebuvo būtinų baldų, nebuvo galimybės įsigyti laikraščių ir žurnalų, o stoties prieigos – nesutvarkytos ir neapželdintos.

„Stoties patalpos purvinos, sanitarinės kontrolės punktas uždarytas, stoties darbuotojai pilnai neparūpinti uniformomis”, – dėstyta sprendimo projekte.

Juo stoties viršininkas drg. Kudriavcevas turėjo būti įpareigotas pašalinti visus minėtuosius trūkumus, o pavaldinius, kurie su keleiviais elgsis grubiai, patraukti griežton atsakomybėn.

Sojuzpečiat skyriaus vedėjui buvo numatyta skirti nurodymą prie stoties pastatyti laikraščių ir žurnalų kioską. O miesto komendanto ir milicijos viršininko planuota paprašyti pagalbos užtikrinti tvarką laipinant keleivius į traukinius.

Paskutiniu nutarimo punktu buvo suplanuota kreiptis į Lietuvos TSR Ministrų tarybą, kad ji įpareigotų Lietuvos geležinkelių viršininką padėti Klaipėdos geležinkelio stočiai įsigyti reikalingų medžiagų ir baldų.