Nuo 2011 metų žemės ūkio paskirties žemė Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje pabrango daugiau nei 3 kartus ir kol kas nėra prielaidų tendencijai keistis. Banko „Luminor“ specialistai teigia, kad visose trijose Baltijos šalyse žemės ūkio paskirties žemė yra likvidus turtas, todėl jį, kaip užstatą, vertina kredito įstaigos. Nors visose trijose Baltijos šalyse žemės ūkio paskirties žemės kainų vidurkis panašus, brangiausi sklypai yra Lietuvoje. Nedaug atsilieka Latvija, kiek daugiau – Estija.

Baltijos šalių statistikos institucijų duomenimis, 2020 metais hektaras žemės ūkio paskirties žemės Lietuvoje vidutiniškai kainavo 4127 eurus, Estijoje – 3553 eurus, 2019 metais Latvijoje – 3922 eurus.

„Tiriamojo laikotarpio pradžioje – 2011 metais – hektaras Baltijos šalyse kainavo tik kiek daugiau nei 1000 eurų. Nuo to laiko ji brango kasmet, o anksčiau pirmavusią Latviją 2015 metais brangiausios žemės varžybose aplenkė Lietuva. Nemanau, kad artimiausiu metu šioje rinkoje kas nors keisis – žemė yra baigtinis resursas, tad jo paklausa patiria nuolatinį spaudimą. Be to, egzistuojanti ES išmokų sistema ir tobulėjančios žemės ūkio technologijos lemia, kad faktinė grąža iš žemės vieneto nuolat didėja, tad žemės kainos augimui pakanka visiškai racionalių priežasčių. Jei dar pridėsime papildomų faktorių, tokių kaip geri lūkesčiai, augantis laisvų pinigų kiekis ir nekilnojamojo turto populiarumas, gausime išvadą, kad žemės kaina ilguoju laikotarpiu, tikėtina, augs“, – pranešime spaudai pažymio „Luminor“ verslo klientų skyriaus vadovas Vytis Žegužauskas. 

Pasak jo, Baltijos šalyse žemės kaina taip pat koreliuoja su derliaus rodikliais – fiksuoti brangimo šuoliai 2012, 2013 ir 2015 metais sutampa su geresniu nei įprasta derliumi ir, atitinkamai, didesnėmis ūkininkų pajamomis.

„Lietuvoje yra apie 3 milijonus hektarų dirbamosios žemės, Latvijoje apie 1,8 milijono, o Estijoje – mažiau nei milijonas hektarų. Atrodytų, kad mažesnė pasiūla Estijoje turėtų lemti didžiausią kainą, tačiau yra atvirkščiai – Estijoje žemė pigesnė. Tai lemia keli faktoriai. Estijoje ir Latvijoje didelė dalis ūkių užsiima pienininkyste, tad derlingesnės, taigi ir brangesnės, žemės poreikis mažesnis. Tikėtina, kad kainų skirtumas dar labiau didės Lietuvoje pamažu konsoliduojant žemę didesniais masyvais – tokių plotų vertė rinkoje yra didesnė. Estijoje žemės plotų konsolidacija toliau pažengusi, tuo tarpu Lietuvoje šis procesas labai išsitęsęs dėl įvairių priežasčių, įskaitant žemės grąžinimo niuansus bei griežtesnį rinkos reguliavimą“, – sakė V. Žegužauskas.