Jau devynerius metus švenčiu du gimtadienius. 2013 metų vasario 9 dieną Klaipėdos universitetinės ligoninės (KUL) medikų komanda man grąžino gyvenimą, kurį buvau bepaliekantis.

Tąkart mane staiga ištiko insultas – pirminė diagnozė buvo tokia. Tačiau atlikus išsamius tyrimus paaiškėjo, kad galvos smegenyse plyšo net trys aneurizmos, kraujas išsiliejo į smegenis. Galimybės išgyventi buvo minimalios.

Artimieji pasakojo, kaip ligoninės vadovas profesorius Vinsas Janušonis mane gelbėti žaibiškai subūrė neurochirurgijos klinikos komandą. Iš Kauno klinikų, tiesiai iš operacinės, atskubėjo neurochirurgas profesorius Antanas Gvazdaitis. Po daugiau kaip parą trukusios operacijos įvyko tai, ką medikai vadina neįmanomu dalyku, tikru stebuklu – mano gyvybė buvo išgelbėta, o laikui bėgant atstatytos ir prarastos smegenų funkcijos. Vaikščioti, kalbėti, valgyti mokiausi iš naujo.

Aš gyvenu, nes KUL medikų komanda mane išgelbėjo. Pamačiau, kokie profesionalai, savo darbo fanatikai dirba mūsų mieste. Kas rytą nubudęs dėkoju Dangui ir gydytojams. Ir jaučiu stiprią pareigą padėti jiems kuo galėdamas.

Akivaizdu, kad Savivaldybė nepajėgi išlaikyti ir tinkamai pasirūpinti didžiule KUL infrastruktūra – remontuoti pastatus, pirkti brangią medicinos įrangą. Tai miestui per didelė našta. Ligoninės išorė atrodo prastai, viduje problemų taip pat apstu. Martyno Vainoriaus nuotr.

Dabar, kai Klaipėda priartėjo prie istorinių pokyčių, jaučiu, kad kartu su kolegomis miesto politikais galime dėl mūsų medikų padaryti didelį gerą darbą.

Aštuonioliktoji Vyriausybė ėmėsi padaryti tai, ko nepadarė kitos – ėmėsi įgyvendinti sveikatos priežiūros reformą. Sveikatos apsaugos ministerija jau paskelbė apie įstaigų tinklo pertvarką. Pokyčiai pasieks ir Klaipėdą. Tai reiškia, kad mūsų miestas sulauks didelių investicijų į sveikatos priežiūrą ir labai didelių galimybių mūsų medikams bei realios naudos pacientams.

Klaipėdos medikai laukia permainų – žinau tai. Nuo 2019 metų, kai pradėjau darbą Savivaldybės taryboje ir ėmiau kelti klausimus dėl būtinų pokyčių KUL, nuolat sulaukiu laiškų ir skambučių iš šios ligoninės, kuri yra pavaldi Klaipėdos miesto savivaldybei.

Gydytojai kalba apie sudėtingas darbo sąlygas, prastą įstaigos mikroklimatą, autoritarinį valdymą, baimę kalbėti apie problemas. Jos niekur nedingo, tik medikai liovėsi apie tai liudyti viešai. Tačiau, kiek man žinoma, niekas nepasikeitė, nors ir buvo mėginama imituoti problemų sprendimą, kuris labiau priminė pleistro klijavimą ant lavono.

Ligoninės gydytojai, slaugytojai laukia pokyčių ir jų nori. Dabar yra tas metas, kai galime juos įgyvendinti.

Seimas, priimdamas įstatymų pataisas, suteikė Klaipėdai galimybę kurti universiteto lygio medicinos centrą, prilygstantį didžiosioms Kauno
ir Vilniaus universiteto klinikoms. Ar gi ne to jau daug metų siekia Klaipėda? Atsverti šių dviejų klinikų dominavimą ir sudaryti geriausias sąlygas viso Vakarų regiono pacientams gauti visas būtinas paslaugas čia pat, nevykstant į Vilnių ar Kauną.

Covid-19 pandemija parodė, kaip svarbu šalyje turėti dar vieną stiprų ir sustyguotą gydymo centrą, kuris gebėtų priimti ir laiku suteikti būtiną gydymą dideliems pacientų srautams.

Turėti stiprų medicinos centrą Vakarų Lietuvoje mus įpareigoja ir Astravo atominės elektrinės keliamos grėsmės.

Mūsų valstybei pastaruoju metu tenkantys išbandymai ir įtampos tiek išorėje, tiek viduje, verčia mus būti pasirengusius. O medikai, ištikus krizėms, kaip žinia, atsiduria priešakinėse linijose.

Išties turime kuo didžiuotis – didžiosioms mūsų miesto ligoninėms pavyko suburti geriausius medikus, dalį jų prisikviesti iš Kauno ir Vilniaus klinikų, dalį iš kitų miestų.

Įkūrus Klaipėdos universiteto klinikas galėsime medikams pasiūlyti dar geresnę bazę, puikias technologijas, galimybes vykdyti mokslinius tyrimus, tobulėti, o visa tai atneš tiesioginę naudą pacientams.

Juk kiekvienas esame potencialus pacientas ir norime, kad mus gydytų aukščiausios kvalifikacijos gydytojai.

Kaip parodė liūdna pastarųjų kelerių metų įvykių seka, mūsų šalyje medikai dažnai jaučiasi engiami savo vadovų. Deja, bet signalų apie tai yra ir iš mūsų miestui pavaldžios ligoninės. Akivaizdu, kad geri atlyginimai, kuriuo kaip neva puikių sąlygų įrodymu dažnai mojuojama, neužtikrina medikų pasitenkinimo darbu, nesukuria gerų darbo sąlygų. Santykiai tarp vadovų ir darbuotojų pirmiausia turi būti grįsti pasitikėjimu, skaidriu valdymu, galimybe laisvai reikšti savo lūkesčius ir poreikius. Medikai turi eiti į darbą su stipria motyvacija, tikėjimu ir šypsena, o ne drebančiom kojom.

Pokyčių Klaipėdoje reikėjo jau seniai. Akivaizdu, kad Savivaldybė nepajėgi išlaikyti ir tinkamai pasirūpinti didžiule KUL infrastruktūra – remontuoti pastatus, pirkti brangią medicinos įrangą. Tai miestui per didelė našta. Ligoninės išorė atrodo prastai, viduje problemų taip pat apstu.

Todėl man nekyla abejonių, kad ši sveikatos priežiūros tinklo pertvarka, kurios ėmėsi labai profesionali ministerijos komanda su principingu ir padoriu ministru Arūnu Dulkiu priešakyje, yra būtina ir turi būti įgyvendinama nedelsiant.

Kreipiuosi į KUL medikus: nebijokite permainų. Jos kartais sukelia nerimą ir klausimų, tačiau į visus juos bus atsakyta. Visi pertvarkos etapai bus įgyvendinami atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos įstatymus, skaidriai, siekiant išsaugoti visas darbo vietas ir specialistus, kurių mūsų miestui ir visam regionui labai reikia ir reikės visada.

Sugriaukime betonines tvoras, skiriančias dvi didžiausias miesto ligonines, ir suremkime pečius dėl mūsų medikų, dėl pacientų, dėl ateities.

Dabar yra istorinė galimybė visa tai padaryti. Todėl aš kartu su dar 12 Tarybos narių iš skirtingų frakcijų pasirašiau sprendimo projektus, kurie leis įgyvendinti ligoninių pertvarką Klaipėdoje ir pasiekti pokyčių, kurių visi laukiame.