Praėjo savaitė po to kai Klaipėdos miesto taryba priėmė sprendimą dėl Klaipėdos universitetinės ligoninės (KUL) turtinių ir neturtinių teisių perdavimo valstybės nuosavybėn. Už tokį sprendimą balsavo 21 tarybos narys, du buvo prieš ir 6 susilaikė. Tarp susilaikiusių buvau ir aš.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Tarybos svarstymui buvo pateikti du alternatyvūs sprendimo variantai, kurių vieną skubos tvarka rengė grupė Tarybos narių (bent jau apie tai byloja ir jų parašai po sprendimo projektu), o kitą – Savivaldybės administracija, įpareigota mero. Šiam sprendimui rengti buvo sudaryta ir darbo grupė.

Į klausimą, kodėl šį sprendimą reikėjo rengti skubos tvarka, vykstant diskusijoms tarybos komitetuose buvo atsakyta, kad Klaipėda su savo sveikatos įstaigomis nepavėluotų į pinigų „maišo“ skirto sveikatos reformai šalyje ir kurio apimtis siekia lyg ir 800 milijonų eurų, dalybas. Uždavus klausimą, o į kokią dalį galėtų pretenduoti miesto sveikatos įstaigos, jokio konkretaus atsakymo nebuvo.

Abiejų sprendimų projektų pirmas punktas buvo identiškas – kad miesto Taryba pritars, jog KUL turtinės ir neturtinės teisės bei pareigos būtų perduotos valstybei. Nuomonės išsiskyrė dėl tolimesnių šio sprendimo nuostatų. Grupė Tarybos narių nuomone, visas KUL valdomas turtas tuoj pat turi būti perduotas valstybei. Administracijos rengtame sprendime buvo nurodoma, kad toks turto perdavimas turėtų įvykti tik po to, kai Klaipėdos miesto taryba kitu savo sprendimu pritartų mieste veikiančių skirtingo pavaldumo sveikatos įstaigų reorganizavimo sąlygų projektui.

Ir tai turėjo būti logiškas žingsnis kuriuo aiškiai būtų pasakyta, kada ir kaip bus siekiama įgyvendinti Sveikatos apsaugos ministerijos garsiai įvardintą tikską steigti Klaipėdoje universiteto lygmens ligoninę, kurios dalininkais taptų ministerija ir Klaipėdos universitetas.

Už tokį sprendimą, ko gero, Taryboje būtų balsavusi absoliuti dauguma, už tokį sprendimą būčiau balsavęs ir aš.

O ir ruošiant tokį sprendimą dėl įstaigų reorganizavimo sąlygų tvirtinimo, visa medikų bendruomenė, kuri net nebuvo informuota apie galimus pokyčius, būtų galėjusi dalyvauti ir išsakyti savo nuomonę dėl planuojamų pokyčių.

Pagal Sveikatos apsaugos ministerijos parengtą ir Tarybos nariams pateiktą sveikatos įstaigų reformą Klaipėdos mieste, jis palies visas be išimties gydymo įstaigas ir jose dirbančius bent penkis tūkstančius medikų. Ir visiškas jų ignoravimas priimant tokį sprendimą, švelniai tariant, nėra priimtinas. Apie tai, beje, kalbama ir Darbo kodekso 208 straipsnyje, kuris darbdavius įpareigoja prieš priimant sprendimą dėl įmonių reorganizavimo, restruktūrizavimo, verslo ar jo dalies perdavimo ar kitus sprendimus, galinčius turėti esminės įtakos darbo organizavimui įmonėje ir darbuotojų teisinei padėčiai, privalomai informuoti darbo tarybas ir konsultuotis su jomis dėl tokio sprendimo priežasčių bei teisinių, ekonominių ir socialinių padarinių darbuotojams bei numatomų priemonių galimiems padariniams išvengti ar juos sušvelninti.

Niekada nevengiau išsakyti savo nuomonės Taryboje svarstant vieną ar kitą sprendimo projektą. Šį kartą apsiribojau užduodamas keletą klausimų Tarybos narių rengtą projektą pristačiusiam kolegai Rimantui Didžiokui, nes, kiek supratau, jokia diskusija ar kita nuomonė negalės pakeisti dar prieš posėdį grupės Tarybos narių parengto sprendimo. Turtas turi būti perduotas tuoj pat ir dabar ir taškas.

Tokį įsitikinimą nulėmė ir tas faktas, kad išskirtinai šiam Tarybos posėdžiui buvę „valstiečiai“ buvo surinkti vienoje erdvėje. Matomai, kad balsuodami nepasiklystų tarp teisingo ir neteisingo sprendimo. Tą galėjome stebėti posėdžio transliacijoje.

Todėl lieka atsakyti tik į vieną klausimą. Sveikatos reforma Klaipėdoje. Kas tai? 2023 metų savivaldos rinkimų startas? Naujos valdančiosios daugumos taryboje formavimas? Ar paprasčiausiai dviejų sveikatos gydymo įstaigų – KUL ir Jūrininkų ligoninės – sujungimas.

Atsakant į pirmąjį klausimą, iškyla dviejų frakcijų miesto Taryboje interesų skirtumai. Tėvynės Sąjungos – Krikščionių demokratų frakcijai šis sprendimas galėtų tapti rinkiminiu šūkiu „Darėme ir padarėme“. Tačiau buvusiems „valstiečiams“ vargu bau tas tinka. Kai kurie jų prieš Tarybos posėdį juk viešai deklaravo, kad skubotų sprendimų šiuo klausimu būti neturėtų.

Logikos dėl naujos valdančios daugumos formavimosi miesto Taryboje trūktų.

Beje, valdančiosios daugumos Taryboje iš esmės niekada ir nebuvo.

Sudėtinga ją formuoti buvo tiesiogiai išrinktam merui Vytautui Grubliauskui, kuris į rinkimus prieš trejetą metų atėjo drauge su komiteto pagrindu suburta komanda. Parodęs gerą rezultatą bei po ilgų debatų jis sulipdęs valdančiąją koaliciją prie komiteto „V. Grubliauskas ir komanda“ priglaudęs, besiblaškiusius šešis konservatorius ir pakvietęs joje dalyvauti du Lietuvos centro sąjungos narius.

Kadangi joje teko dalyvauti ir man bei iš vidaus stebėti vykstančias diskusijas ir debatus, aiškėjo, kad ši valdanti dauguma trapi, o po kurio laiko ji ir visiškai subyrėjo. Todėl dažnokai priimant svarbesnius sprendimus ir nerandant sutarimo koalicijos viduje, merui ar Savivaldybės administracijos vadovui dažnai teko prašyti ir opozicijos palaikymo.

Lieka konstatuoti, kad, ko gero, teisingas atsakymas į mano klausimą yra trečiasis. Ypač, žinant tai, kad grupė Seimo narių įstatymo pataisas, kurios „atvėrė“ kelią Universiteto ligoninės statusą turinčios įstaigos atsiradimui Klaipėdoje, apskundė Konstituciniam Teisme. Šį skundą patenkinus liktų tik sujungtos, Sveikatos apsaugos ministerijos valdomos ligoninės.

Nedrįsčiau teigti, kad tai blogas sprendimas, tačiau gal nuo to ir reikėjo pradėti visą šią diskusiją. Kaip ir diskusiją apie Klaipėdos miesto
veikiančią vaikų ligoninę, kurią grupė Tarybos narių savo paruoštu sprendimo projektu buvo pasirengę taipogi perduoti valdyti valstybei.

Tvirtinant Tarybos posėdžio darbotvarkę šį sprendimo projektą jo autoriai paprašė iš darbotvarkės išbraukti ir nesvarstyti, nes išgirdo ir įsiklausė į medikų išsakytus motyvus. Lieka tik apgailestauti, kad niekam nebuvo svarbi ir neįdomi kitų sveikatos įstaigų darbuotojų nuomonė.

Gal aš ir nesu teisus – gyvenimas parodys. Jei klystu, tai po dviejų-trejų metų būsiu pasiruošęs atsiprašyti už savo galbūt klaidingai išsakytas mintis.