Rašinių cikle „Centrinis archyvas: kodas – Klaipėda”, rengiamame pagal Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomus dokumentus, „Atvira Klaipėda” toliau pasakoja apie nuo 1922 m. sausio Lietuvos valdžios atstovu Klaipėdos krašte dirbusio Jono Žiliaus veiklą.

Šįkart – apie jo 1922-ųjų vasarį parašytus pranešimus, tarp kurių ir pirmąkart minima galimybė Klaipėdą gauti jėga.

Komisaras turėjo ekonominį interesą?

Baigiantis 1922-ųjų sausiui J. Žilius informavo užsienio reikalų ministrą Vladą Jurgutį, kad Klaipėdos krašto valdžia sudarė 20 „žmonių, žinovų” komisiją derėtis prekybos reikalais su Lietuva, Vokietija ir Lenkija.

„Aš manau, kai šios derybos yra niekas kitas, kaip tik tolesnis vykdinimas plano, padaryti Klaipėdos Kraštą savotišku (Freistaatu). <…> Griežtai atsisakyti derybas vesti nėra pamato ir nebūtų tiksliai, reikėtų kaip nors išpolitikuoti. Derybos juk jau buvo vedamos porą kartų. Mes laikysimės tų pat principų”, – savo įžvalgomis, kaip reikia elgtis su tokiais derybininkais dalinosi J. Žilius.

Ekonominį aspektą jis palietė ir vasario 13-ąją rašytame pranešime. Čia jis aprašė ir savo pokalbius su grafu Aleksandru Tiškevičiumi, Klaipėdoje „reprezentavusiu Lietuvos Laivų bendrovę”, kurios „vienu iš svarbiausių steigėjų” buvo pats J. Žilius.

A. Tiškevičius (Kretingos muziejaus nuotr.) Lietuvos atstovą informavo, kad Klaipėdos krašto vyr. komisaras Gabrielis Petisné ir jo „kompanija” veltui gavo „akcijų celiuliozo, alkoholio, gintaro ir kitose Klaipėdos dirbtuvėse, taipgi turi intereso ir kituose gešeftuose, dėl to ir norį čia pasilikti da penkiems metams, paskui kaip bus, jiems nėr galvoj”.

„Jie ne Aliantų, tik savo interesus čia gina”, – grafą savo rašte citavo J. Žilius.

Anot jo, priešingos nei G. Petisné politikos laikėsi ir „už lietuvių programą stovėjo” Pagėgiuose rezidavęs „Subkomisaras” Fashidé, pas kurį „lietuviai važinėjo su rodomis”.

Vyriausybė pageidaujamų pinigų skirti neskubėjo

Tą pačią dieną parašytame, Užsienio reikalų ministerijos Europos centro departamento direktoriui Broniui Dailidei skirtame rašte J. Žilius dėstė savo nuomonę apie Lietuvos vyriausybės sprendimą Klaipėdos krašto reikalams skirti triskart mažesnę sumą nei jis buvo prašęs (3 000 000 markių arba 30 000 aukso rublių).

„Kiek skirsite, tiek bus padaryta. Kalbate apie 1.000.000 Mk. Pirkti „Volksstimme“ kainuotų 3.000.000 Mk. Jei be spaustuvės vok. laikraštį leisti, kainuotų ne mažiaus 1.000.000, tai reiškia, vokiečių kalboje dieninio laikraščio nenorite, o jis dabar būtinai reikalingas. Apart to, naujoji partija pradeda ir savaitinį laiškelį leisti. Tiems ir reikės atlyginti. O kur Atstovybės reikalai. Be manęs dirba čia keturi žmonės. Reikės gal siųsti delegaciją į Paryžių ir kitos tokios išlaidos. Apie agitaciją Krašte ir apie platesnę akciją parubežyj ir abelnai apie platesnį veikimą nėra ką ir manyti. Su 1 000 000 Mk (10 000 aukso rublių) didelės agitacijos per ištisus metus nepavarysi. Žinokitės, bet tuoj siųskite pinigų, kad žinočiau, ką daryti. Kitaip, aš jums rašiau, vietoj agitacijos išeis kompromitacija. Viską dabar permatyti negalima. Kas gali žinoti, gal akcija taip išsiplės, kad reikės 20 milijonų. Norime Klaipėdos Kraštą gauti, tai ir to nereikėtų gailėtis. Aš tik manau – reikia turėti rezervėj pinigų. Prireikės, štai jie yra. O jūs iki šiam laikui tik svarstote ir svarstote”, – rašė J. Žilius.

Sukilimo operacijos idėja

Tą pačią vasario 13-iąją J. Žilius parašė ir dar vieną raštą užsienio reikalų ministrui, kuriame dėstoma idėją Klaipėdos kraštą užimti jėga. Tai, anot istorikų, pirmas toks karinės operacijos, kaip galimybės gauti Klaipėdą, paminėjimas.

„Jeigu, Dieve mylėk, „Freistaatas” būtų paskelbtas, tai Klaipėda Lietuvai teip kaip dingusi. Ką Petsine savo Lietuviams paduotame naujos partijos programe buvo minėjęs apie balsavimus po penkių metų, tai yra niekis. „Freistaatas” yra žingsnis grįžimo Klaipėdos Krašto atgal prie Vokietijos. O tų žingsnių bus tik du. Antru žingsniu jau Klaipėda bus ten, kur buvusi prieškarą”, – rašte, pavadintame „Planai Kariškos Akcijos” rašė Lietuvos atstovas.

Išreikšdamas nuomonę, kad „prie to nereikia prileisti jokiu būdu”, nes kitaip Klaipėdos galima netekti lygiai taip pat, kaip ir Vilniaus, jis teigė, jog „reikia bent rengtis užimti Klaipėdą jėga”. Turint Klaipėdą esą greičiau bus atgautas ir Vilnius.

„Reikia drąsos ir griežtumo. Veikti reikia greit. Reikia būti prisirengusiems prie viso ko”, – rašė J. Žilius.

Kartu jis akcentavo, kad tuo metu krašte buvo tik 350 prancūzų karių, o policijoje – apie 80% lietuvių, bet „nesuagituotų”.

„Policijos vadas Kornelius man gerai pažįstamas, skaitąs save lietuvių kilmės žmogumi, lietuviams prielankus, neapkenčiąs francūzų klikos. P-s Reišys tikrina, kad jis stos mūsų pusėn, užlaikys policiją neutralią. <…> Sakau: darykite, turėkite bent užėmimo planus. Turėkite tinkamose vietose užtenkamai kariuomenės ir šaulių. Ir tai momentaliai, nes dalykai eina greit ir nežinia kaip išsivystys. Į Klaipėdą butinai tuoj siųskite karininką strategą civiliuose rūbuose, neva man pagalbininku daryti planus ir ištirti dalykų stovį. Dar sykį sakau: reikia būti prie visko prisirengusiems. Tik, meldžiamieji, nesvarstykite ilgai, kada įvykiai ne dienomis, tik valandomis keičias. <…> Sužinoję, kad eina prie „Freistaato”, paleiskite panemune kariuomenės, kad atkirsti Klaipėdą nuo Vokietijos. Matant, kaip dalykai vyksta, reikale galite atitraukti ir sakyti, kad tai buvo vien demonstracija, kaip ir protestas iš Lietuvos pusės”, – siūlė J. Žilius.

Į tokią J. Žiliaus idėją užsienio reikalų ministras Vl. Jurgutis (Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.) jau po poros dienų atsakė šifruotu raštu, kuriame išdėstė, kad yra „didžiai susirūpinę ar nėra noro mums ir tokį žingsnį išprovokuoti”.

„Bukite begalo atsargus. Mūsų nusistatymas dėl Jūsų pozicijos yra negatyvis nes yra tolygus laužymui Versalio sutarties ir karui su Entanta. Patikrinkit iš kur kilęs maišto sumanymas apie kurį pernai vasarą kalbėjot Balučiui. Pinigus siunčiame bet ne dienraščiui kurio klausimas dar neišrištas”, – rašė ministras.

Manė, kad anglai būtų geriau

Po savaitės J. Žilius parengė ir ataskaitą apie padėtį Klaipėdos krašte, skirtą Londone ir Paryžiuje veikusioms Lietuvos atstovybėms.

Ataskaitoje jis informavo, kad Savarankiškos valstybės talkininkų sąjunga (Arbeitsgemeinschaft fur den Freistaat Memelland) organizuodama gyventojų apklausą rėmėsi „gerai apmokamais” agitatoriais, kurie „prižadėję visokių gėrybių žmonėms, gaudavo jų parašą už Freistaatą po francūzų globa”.

„Falsifikacija renkant parašus buvo vartojama įvairiausia ir nebuvo atsižvelgta jokio teisėtumo ar nors švarumo. Aplankius tokiu būdu visus krašto gyventojus, Petisné paskleidė, kad už Freistaatą esą virš 80% žmonių ir su tais jų parašais važiuosiąs sekančion Ambasadorių Konferencijon, kuri remiantis tais parašais turės pripažinti Klaipėdą nepriklausoma valstybe. Iš tikrųjų, jei Petisné ir neturi 80% visų gyventojų parašų, tai visgi jis turi daugiau kaip pusę gyventojų ir neabejotina, kad jisai artimiausioje Ambasadorių Konferencijoje bandys išrūpint Klaipėdos Kraštui nepriklausomybę. Pasisekė jam surinkti tuos parašus todėl, kad visi krašto valdininkai likę seni Vokietijos valdininkai, dabar francūzų ir Berlyno gerai apmokami ir lengvai francūzų paperkami. Be to, stipriausioji vokiečių tam krašte organizacija Deutsch-litauischer Heimatbund yra tos nuomonės, kad pavojingiausias Vokietijai Klaipėdos Krašto išrišimas, tai susidėjimas su Lietuva. Didelė dauguma gyventojų lietuviai, germanizuoti, bet dar nevisiškai užmiršę lietuvių kalbą ir susidėjus su Lietuva greit būtų atlietuvinti ir kraštas Vokietijai žūtų. Nei francūzai, nei lenkai šaknų krašte neįleis, ir vokiečiai, nors jiems dabar nemalonu lošt į savo priešų lenkų ir francūzų rankas, mano, kad paralizavus šiokiu ar tokiu būdu lietuvių įtėkmę, jiems geriau bus garantuotas grąžinimas krašto Vokietijai. Valdant dabar francūzams, germanizacija krašto eina kaip ir ėjusi, nes francūzai, veikdami prieš lietuvius, turi palaikyti vokiečius. Į mokyklas lietuvių kalba neįleidžiama, valdininkų vietų lietuviai negauna, žmonės, šiek tiek daugiau veikiantieji lietuvių naudai, išvejami iš krašto, neleidžiama lietuviams įgyti Krašte nuosavybės. Nežiūrint į tai, atlietuvinimas krašto nors pamažu eina gana tvirtai pirmyn ir vokiečiai, manydami, kad francūzų ar lenkų globojamame Freistaate bus galima išnaudot lietuvių-lenkų nesutikimus, kad užslopint arba visai išvaryt iš krašto lietuvius veikėjus ir tuo būdu išgelbėti germanizmą krašte, visa širdimi palaiko francūzų politiką. Pavykus Petisné’s politikai, Klaipėdos Kraštas Lietuvai beveik žuvęs, juo labiau žuvęs francūzams ir lenkams, ir apsaugotas jo vokiško būdo išlaikymas, kol Vokietija, anot vokiečių, vėl jį negrąžins sau”, – rašė J. Žilius.

Jis taip pat dėstė, kad G. Petisné tokią politiką vykdo ir dėl savo asmeninių tikslų bei pakartojo jam A. Tiškevičiaus išdėstytą versiją, kad komisaras gavo įvairių įmonių akcijų, o „jo pagalbininkai įgyja dvarus”.

Klaipėdos krašto vyr. komisaras Gabrielis Petisné (lipa laiptais kairėje) prie Klaipėdos biržos pastato. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Reikalinga padaryti stipriausios akcijos į Francijos ir Anglijos valdančias sferas, kad sukliudžius Petisné įvykint Freistaato paskelbimą. Reikalinga išaiškint, kad tai didžiausias vokiečių noras ir kad geresnio Klaipėdos Krašto ateities išrišimo vokiečių naudai nei vienas aldeutšius dabartinėse aplinkybėse nepageidauja. Reikalinga pavaryt akciją, kad anglai paskirtų savo komisarą Klaipėdos Krašte”, – rašė J. Žilius.