Tikriausiai ne vienas iš mūsų gyvendami XXI a. užsiduodame klausimą – o kodėl žmonija kariauja?

Susidūrus su karo fenomenu atsiranda daugiau klausimų, bet tik atsakius į klausimą, kodėl žmonės kariauja, dera pereiti prie kitų klausimų: kaip jie kariauja, kas kariauja, ko pagalba kariauja bei koks karo poveikis žmonių bendruomenėms, kultūroms ir civilizacijoms?

Karas barbariška veikla ir visuotinai pasmerkta. Civilizuotų valstybių ir žmonių laikoma nepriimtina. Daugybę kartų jau praeityje, o matomai ir ateityje išsakys poziciją „karui ne“, arba „daugiau niekada“. Taip buvo sakyta po Pirmo pasaulinio, o tada vos po poros dešimtmečių prasidėjo Antras pasaulinis karas. Po jo sakyta niekada, niekada toms baisybėms ir štai XX a. pabaigoje įvyko genocidai – Ruandoje ir Bosnijoje, jau nekalbant apie permanentiškai vykstančius karus.

Apibendrintai priežastis viena – kodėl gi žmonės ryžtasis sankcionuotai, organizuotai ir kolektyviai taikyti ginkluotą smurtą arba jėgą prieš kitus žmones, kurie atsako irgi sankcionuotai, organizuotai bei kolektyviai – pasipriešina jėga. Ta priežastis paprasta – kova dėl ribotų išteklių, kurių poreikiai beribiai. Pati išteklių sąvoka labai plati, nuo materialių dalykų iki simbolinių aspektų.

Karas kraštutinė priemonė kovoje dėl išteklių, visais atvejais karo menas byloja, kad taikant netiesioginių veiksmų strategiją siekiama tikslų be karinių veiksmų. Bet būna, kad nepavyksta, karo menas – subtilus dalykas. Tada nutyla politikai, diplomatai, užgęsta šviesos ir prabyla artilerijos kanonados. Liūdna.

Plačiau klausykite įraše YouTube kanale „Karybos istorikas“: