„Gladiatorius“, „Raumenų kalnas“, „Nepajudinama siena“, „Bicepsų karalius“, – tokie krepšinio sirgalių šūksniai jau seniai nebestebina Klaipėdos „Neptūno“ komandos kapitono Simo Galdiko.
„Specialiai raumenų štanginėje tikrai nebeauginu. Pasakysiu atvirai: į treniruoklių salę nueinu tik kartą per savaitę, kad palaikyčiau sportinę formą. Kasdien raumenis tegul „pumpuoja“ tie, kas jų neturi“, – šypteli 203 cm ūgio ir 115 kg sveriantis klaipėdietis, kuris ne kartą buvo nominuotas ir stipriausiu LKL žaidėju.
Mato Baranausko (bcneptūnas.lt) nuotr.
Tikriausiai dažnai išgirsti klausimą: „Kiek stūmi nuo krūtinės“?
Tai tikrai labai dažnas klausimas. Gatvėje ar treniruoklių salėje toks klausimas gal ir nėra juokingas, bet buvo porą atvejų, kai net varžovai iš užsienio šalių, besistumdami su manimi po krepšiu, pašnibždėjo į ausį: „Kiek atkeli nuo krūtinės?“ Pirmą kartą, kai to paklausė, net pamaniau, kad man pasigirdo, tačiau netrukus jis vėl tai pakartojo. Nusišypsojau ir atsakiau: „Tiesiog žaiskime žaidimą“. Nepamenu su kuo tiksliai tąkart rungtyniavome, bet dvikova buvo įtempta ir man tikrai galvoje buvo ne juokeliai.
Tikrai norite sužinoti, kiek „stūmiu nuo krūtinės“? Jau seniai bebandžiau išstumti maksimumą. Prieš porą sezonų 140 kilogramų štanga nuo krūtinės atkėliau 6 kartus. Esu atkėlęs ir 150. Manau, kad kartą būčiau išstūmęs kokį 160. Tiesiog maksimumo nebekilnoju, kadangi pernelyg pavojinga, taip galima patirti ir traumą. Ir šiaip treneris Kazys Maksvytis pyksta jei pamato, kad keliu labai didelius svorius, tad dabar treniruoklių salėje esu apsiraminęs.
Esi itin mėgstamas ir gerbiamas krepšinio sirgalių. Tikriausiai, kai nueini į parduotuvę nusipirkti maisto, tenka atlaikyti dėmesio ir „selfių“ laviną?
Pasitaiko visko. Būna, kad vaikai atpažįsta, tačiau nedrįsta prieiti ir pakalbinti, tad atsiunčia pas mane drąsesnius tėvelius. Šie pakalbina, paprašo nusifotografuoti su jų vaiku ir panašiai. Būna, kad eidamas gatve sulaukiu įvairių palaikančių „Neptūno“ komandą vaikų šūksnių. O „selfiai“ ir parašai – kasdienis reiškinys. Man malonu, kad klaipėdiečiai palaiko tiek mane, tiek „Neptūną“. Nė vienam niekada neatsakau, maloniai pabendraujame.
Klausiate apie vyrus ar moteris? (juokiasi – Autor. past.). Jei atvirai, yra tekę pasirašyti ir ant kūno priekinės dalies ir ant nugaros.
Kokia netikėčiausia dovana, kurią esi gavęs iš sirgalių?
Po 2013-2014 metų sezono, kai „Neptūnas“ tapo LKL vicečempionu ir iškovojo istorinį kelialapį į Eurolygą, vienas krepšinio sirgalius man padovanojo kardą, ant kurio yra išgraviruota: „Geriausiam 2013-2014 metų LKL gladiatoriui“. Panašios akimirkos išties paglosto širdį ir motyvuoja dar labiau stengtis bei siekti nenuvilti ištikimų „Neptūno“ sirgalių.
Tos jau esu. Visada, kai kur nors dalyvauju, žūtbūt noriu būti pirmas. Jei jau vasarą važiuoju dviračiu ar riedučiais, ir pradedame su draugais lenktyniauti, žūtbūt noriu visus aplenkti. Jei žaidžiame kortomis, būna, kad net iki pykčių prieiname. Bet tos emocijos – trumpalaikės ir visi tą jau supranta. Gyvenime yra aiški taisyklė: be kovingumo, atsidavimo, nuoširdaus darbo ir noro nugalėti nieko nepasieksi.
Malonu, kai į varžybas ateina artimi žmonės – šeima, draugai. Tada ir atsiranda didesnis stimulas rungtyniauti, tarsi įgauni antrą kvėpavimą. Juk daug maloniau, kai gini savo miesto, o ne kokios užsienio valstybės ar kito miesto garbę. Kai atstovauji savo gimtajam miestui, tiesiog nereikia papildomos motyvacijos. Išeini į aikštelę nusiteikęs atiduoti visas jėgas ir tiek.
Papasakok apie ryšį su treneriu Kaziu Maksvyčiu. Kur tik kartu nukeliaujate, ten pasipila istorinės pergalės – „Neptūno“ vicečempionų titulas, įspūdingas pasirodymas Eurolygoje, vėliau – nepamirštamas krepšinio žygis su „Lietkabelio“ ekipa. Susidaro toks jausmas, kad jūs – tarsi sėkmės duetas.
Mato Baranausko (bcneptūnas.lt) nuotr.
Ir jūs tą pastebėjote? Iš pradžių maniau, kad aš vienas taip mąstau, bet pastaruoju metu tokių palyginimų išgirstu vis dažniau… Jei atvirai, manau, kad treneris Kazys Maksvytis prišaukia sėkmę, kadangi yra ne tik geras krepšinio specialistas, bet ir nuoširdus bei šiltas žmogus. Tie, kurie nuoširdžiai dirba, manau, anksčiau ar vėliau sulaukia sėkmės. Taip jau sutvertas pasaulis, kad gėris grįžta tarsi bumerangu atgal. Tai tarsi savotiška kompensacija už įdėtą darbą, pastangas.
Man patinka tai, kad treneris Kazys Maksvytis komplektuodamas komandą kreipia dėmesį ne tik į žaidėjo talentą, bet ir charakterį, darbštumą, būdo savybes. Vieningą ir draugišką komandą sulipdyti nėra taip paprasta, o Kaziui tai pavyksta. Dėl to ir matome rezultatus. „Neptūno“ komandoje – puiki atmosfera mes vienas kitą visada palikome ir padrąsiname, stengiamės taip susibendrauti, kad suprastume vieni kitus iš pusės lūpų.
Nemanykite, kad mes nuo trenerio negauname pylos. Kartą ir per televiziją tiesioginiame eteryje nuskambėjo griežti žodžiai mano adresu, tačiau tokiomis akimirkomis nuleidi galvą ir su tuo susitaikai. Tiesiog supranti, kad pats gerai neatlikai savo darbo ir privalai pasitempti. Teisinga kritika ir griežtumas taip pat padeda tobulėti. Vienas iš pavyzdžių – Kauno „Žalgiris“. Tie vyrukai kone kas savaitę atlaiko šūksnių laviną. Sportininkų tokia jau dalia, nereikia priimti visko asmeniškai, o tiesiog pasimokyti iš savo klaidų ir žengti į priekį.
Esi grynakraujis klaipėdietis. Su pertraukomis mėlynai baltus marškinėlius vilki jau šeštą sezoną. Papasakok, kaip Tavo akimis per tą laiką pasikeitė „Neptūnas“?
Man atstovauti Klaipėdą – didžiulė garbė. Klaipėdos krepšinio sirgaliai – nuostabūs. Norisi jiems atsidėkoti už šiltą palaikymą pergalėmis. Ne kartą esu sakęs ir pasikartosiu: visada atiduosiu visas jėgas ir širdį dėl savo gimtojo miesto „Neptūno“ komandos.
Pirmą kartą „Neptūno“ marškinėlius apsivilkau 2009 metais ir nuo to laiko pajutau ypatingą jausmą. Man ši komanda – tarsi širdies dalelė.
Šį sezoną teko išgyventi komandos vadovų pokyčius, finansinius sunkumus, komandos draugų netektis, tačiau aš visada buvau optimistas ir į skeptikų mintis, kad „Neptūnas“ gali bankrutuoti, numodavau ranka ir kartojau: „Viskas bus gerai“. Sunkumai jau praeityje, „Neptūno“ komanda – stiprių verslininkų rankose. Labai tuo džiaugiuosi. akimirkų – ir krizių, ir pakilimų, ir ašarų, ir euforijos. Visko nutinka ne tik sporte ar komandoje, bet ir kiekvieno gyvenime – juk visada kelias negali būti tiesus, reikia ir nusileidimų ir kalnelių į viršų. Visada kažkokie sunkumai tik sustiprina, užgrūdina ir priverčia pakilti dar aukščiau.
Kokių rezultatų iš „Neptūno“ komandos tikiesi šį sezoną?
Esu jau pasimokęs ir garsių pareiškimų skelbti nenoriu. Tiesiog pasakysiu tiek, kad mes privalome eiti ir kautis kiekvienose rungtynėse. Jei vadovausimės tokiu principu: „Į kiekvienas rungtynes privalome eiti lyg į karą ir atiduoti visas jėgas“, tada viskas bus gerai. LKL čempionate visos komandos yra tikrai stiprios ir, tik akimirkai atsipalaidavus, gali būti skaudžiai nubaustas. Sezono metu buvo nemalonių pamokų, tad stengiamės mokytis iš savo klaidų.
Praėjusį šeštadienį Utenoje būtent į „Juventus” krepšį sukratei 19 taškų ir daugelį nustebinai pataikęs 13 iš 14 baudos metimų. Pats nenustebai? Kaip taip pavyko, ilgai treniravaisi?
Su metais pradedi suprasti, kad viskas ką darai – yra tavo pačio galvoje. Svarbu – psichologija. Jei tik pradedi jaudintis, tada ir sudreba ranka. O kalbant apie papildomus metimus, pastaruoju metu visada po treniruotės mėtau nuo baudų metimo linijos. Esu sau mintyse pasakęs: negaliu eiti namo, kol nepataikysiu dešimt iš eilės baudos metimų. Kol kas per naktį salėje mėtyti į krepšį neteko (juokiasi – Autor. past.). Ilgiausiai užsibuvau gal 15-20 minučių.
Primink, kaip prasidėjo tavo sportinis kelias?
Krepšinis iš pradžių manęs visai netraukė. Penktoje klasėje visi klasiokai žaisdavo krepšinį, o manęs, nors ir buvau aukštas, į komandą neimdavo. Sakydavo, jog nemoku žaisti. Vėliau pradėjau lankyti treniruotes pas trenerį Povilą Jefišovą ir jau po mažiau nei metų visos mokyklos komandos, kuriose rungtyniaudavau, iškovodavo pergales.
2015 metų vasarą Klaipėdos Šv. Brunono Kverfurtiečio parapijoje sumainei aukso žiedus su savo mylimąja Vaida Liaučyte. Tuomet sykiu įvyko ir jūsų dukrelės Tėjos krikštynos. Papasakok daugiau apie savo šeimą.
Mes su Vaida Santuokų rūmuose susirašėme dar 2013 metais, tačiau tąkart žmona laukėsi kūdikio ir didelių iškilmių nerengėme. Be to, visada norėjome, kad mūsų santuoka būtų palaiminta Dievo akivaizdoje. Tai po poros metų ir padarėme.
Mes su Vaida iki vedybų Santuokų rūmuose draugavome šešerius metus, o vienas kitą pažįstame nuo vaikystės. Tik kai pradėjome artimiau bendrauti, prisiminėme, kad vaikystėje mūsų tėvai draugavo, lankydavosi vieni kitų šeimose, o mes, vaikai, šalia žaisdavome. Nežinau kodėl, bet mūsų tėvų ryšiai buvo nutrūkę, o štai mes atsitiktinai susitikome draugų būryje ir susiburkavome. Greitai pajutau, kad tai yra man brangus žmogus – sutapo pomėgiai.
Dukrelei Tėjai jau greitai bus penkeri. Gyvename gražų šeimyninį gyvenimą. Kai tik nuo rungtynių ir treniruočių turiu laisvo laiko, skiriu jį šeimai. Penktadieniais mėgstame visa šeima pažiūrėti filmą, o vasarą aktyviai leidžiame laiką gamtoje.
Laiko laisvalaikiui išties nedaug. Kartais net tėvai pyksta, jog gyvename viename mieste, o neatrandu laiko jų aplankyti. Vis žadu pasitaisyti (juokiasi – Autor. past.).
Sakoma, kad tikras vyras turi pastatyti namą, pasodinti medį ir užauginti sūnų. Ar apie šeimos pagausėjimą su žmona nemąstote?
Jau ne vieną medį esu pasodinęs, dabar statausi namą, tad kai jau viską įsirengsiu, reikės pamąstyti ir apie šeimos pagausėjimą. Neslėpsiu, norėčiau berniuko. Reikia, kad giminės medis augtų ir būtų išsaugota Galdikų pavardę.
DOSJĖ
Gimimo data: 1987 m. sausio 3 d.
Gimimo vieta: Klaipėda
Ūgis: 203 cm
Svoris: 115 kg
Pirmasis treneris: Povilas Jefišovas.
Kur anksčiau žaidė: Klaipėdos miesto čempionate už „knašiukų“ komandą, 4 sezonus nacionalinės krepšinio lygos Klaipėdos „Naftos-Uni-Laivitės“ (dabar – „Neptūnas-Akvaservis“, 2006 metais iškovojo sidabro medalius, o 2007 metais tapo NKL čempionu), Dnepropetrovsko „Dnipro“ (Ukraina), Bukarešto „Steaua“, Panevėžio „Lietkabelio“ (pernai tapo LKL vicečempionu) komandose .
0 Comments