Kampanijos „Atrask galimybes“ organizatoriai ir Neįgaliųjų reikalų departamentas visus norinčius kvietė į patirtinį susitikimą Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje. Renginio dalyviai turėjo galimybę išgirsti autentiškus pasakojimus, ką tenka patirti, išgyventi žmogui, turinčiam kokią nors matomą ar nematomą negalią kasdien, kaip keičia, praturtina jo gyvenimą asmeninis asistentas, taip pat, ką galime padaryti kiekvienas, kad gerėtų žmonių, bendruomenių ir organizacijų tarpusavio susikalbėjimas.

Kasparo Bagdono nuotr.

Pasak renginio vedėjos ir moderatorės Žydrės Gedrimaitės, ši iniciatyva yra gana naujas dalykas. Ji skirta ne tam, kad asistentas viską darytų už neįgalųjį, o tam, kad darytų kartu su juo.

Su humoru apie rimtus dalykus pasakojo humoristė Aistė Krušinskaitė. Mergina prieš 8 metus patyrė stuburo traumą, pasodinusią ją į vežimėlį, tačiau neslepia – iš šios patirties ir gimė geriausi jos juokeliai. Ji taip pat džiaugėsi, kad pagalbos pasiūlymų iš praeivių gatvėje tikrai netrūksta.

Vaida Butautaitė-Sankovskaja ir jos asmeninė asistentė Jūratė Mickienė džiaugiasi, kad asmeninė pagalba padovanojo judviejų draugystę ir pripažįsta, kad viena kitai dovanoja vis naujas patirtis. Vaida pastebi, kad viešosiose bibliotekose stinga knygų, parašytų brailio raštu.

„Mano didelė svajonė, kad atsirastų gestų kalbos būreliai vaikams. Ir mano vaikas būtų pirmas lankytojas“, – sakė Vaida.

Ji pabrėžė ir dar vieną trūkumą – gestų kalbos vertėjai dirba tik darbo dienomis.

Visi renginio dalyviai taip pat galėjo sudalyvauti ir praktinėje patirtinėje dalyje, kurią vedė Rūta Kupčinskaitė ir Tadas Bartaševičius. Sociologijos mokslus baigusi Rūta – aktyvi jauna moteris, griaunanti stereotipus, kad negalia trukdo siekti tikslų. Su vyru Tadu įkūrę socialiai atsakingą verslą, ėmėsi socialinių edukacinių projektų įgyvendinimo, bendruomeninių renginių organizavimo ir kūrybinių darbų bei idėjų namų jaukumui. Savo veikla šeima supažindina žmones su tuo, kaip gali jaustis negalią turintis žmogus, ir žingsnis po žingsnio mažina atskirtį tarp negalią turinčių ir jos neturinčių.

„Nekovokime su stereotipais, o susipažinkime, nes tik iš nežinojimo jie ir gimsta“, – kviečia Rūta ir Tadas.

R. Kupčinskaitė taip pat dalinosi istorija, kai gydytojai jai nėštumo metu primygtinai siūlė darytis abortą, kad negimtų neįgalus kūdikis. Jai net universitetą teko rinktis ne pagal norą ar studijų programą, bet pagal tai, kaip jis pritaikytas neįgaliesiems.

Visos patirtimis pasidalinusios moterys sutinka, kad naudojantis paslaugomis vis dar trūksta požiūrio į neįgaliuosius kaip į pilnaverčius žmones.