Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-01-31 |
Jei anksti rytą senamiestyje pastebėtumėte sparčiu žingsniu kulniuojančią pusamžę moterį, avinčią vyriškus batus primenančius aulinukus, dėvinčią storą pūkinę striukę bei su didžiule kuprine ant nugaros, greičiausiai pamanytumėte, jog tai viešbučio ieškanti turistė. Vargiai atspėtumėte, jog su šitokia „amunicija“ moteriškė tiesiog kulniuoja į darbą vienoje iš uostamiesčio valstybinių įstaigų, kur, persiavusi batus, pavirs tradicine biuro darbuotoja, palinkusia ties kompiuterio klaviatūra.
Būtent taip šaltuoju metų laiku į darbą Klaipėdos apygardos prokuratūroje keletą pastarųjų metų pėdina čia vertėja jau beveik 30 metų dirbanti Rasa Milašauskienė. Nors jos vyras, žinomas poetas Danielius Milašauskas mielai žmoną su automobiliu privežtų iki pat darbovietės slenksčio, Rasa renkasi iki darbo likusią dalį atstumo – 5 kilometrus – eiti pėsčiomis savo pačios pasirinktu maršrutu palei Dangės upę ir senamiestį.
Rasa Milašauskienė. Palmiros Martinkienės nuotr.
Tomis dienomis, kai darbuojasi nuotoliu užmiestyje esančiuose namuose, irgi kasdien, nepaisant to, lyja ar sninga, ji nueina po 5-6 km, taip vidutiniškai per dieną gerokai viršydama daugelio siekiamybe laikomus 10 tūkstančių žingsnių.
Žingsniuoti pėsčiomis Rasai tiesiog labai patinka. Kita vertus, toks kasdienis ritualas jai būtinas dar ir dėl to, kad palaikytų gerą formą, kai teks kokius 6-7 kartus per metus nueiti kur kas didesnius, neretai ir iki 100 km siekiančius atstumus šiuo metu išpopuliarėjusiuose, specialiai organizuojamuose pėsčiųjų žygiuose ar kopiant į kalnus.
Lietuvoje klaipėdietė dažniausiai renkasi TrenkTuro organizuojamus žygius, tačiau pagal galimybes dalyvauja ir kitų žygeivių renginiuose, kaip kad neseniai įvykusiame tradiciniame žygyje „Klaipėdos sukilėlių keliais“. Tai jau buvo trečias kartas, kai Rasa kartu su kitais pėdino nelengvame naktiniame žygyje, skirtame Klaipėdos sukilimo dalyviams atminti, tačiau būtent šiųmetinis labiausiai jai įsiminė dėl žygeivių draugiškumo ir visus vienijusios pakilios patriotinės dvasios.
„Šiemet žygis buvo labai gražiai organizuotas. Giruliuose, kur mus vaišino kareiviška koše, kabėjo vėliava, degė laužai metalinės statinėse su Gedimino stulpais, takas buvo apšviestas trispalvės spalvom, tvyrojo tikra tautinė dvasia, per garsiakalbį transliavo patriotines dainas“, – dar neišblėsusiais įspūdžiais iš naktinio žygio dalijosi Rasa.
Asmeninio albumo nuotr.
Žygeive Rasa tapo dar besimokydama mokykloje.
„Už tai turėčiau padėkoti savo amžiną atilsį auklėtojai, lietuvių kalbos mokytojai Valerijai Berankienei iš buvusios I. Mičiurino vidurinės mokyklos Kėdainių rajone [dabar – Akademijos gimnazija]. Pasibaigus mokslo metams, ji mus visus vesdavo į žygius su kuprinėm, su palapinėm, su nakvynėm, su laužais ir panašiai. Man tai labai patiko, juoba kad mokytoja ne šiaip bet kur tuos žygius organizuodavo, o parinkdavo labai gražius maršrutus – po Vilkiją, Panemune ir panašiai“, – pokalbį tęsė R. Milašauskienė.
Pasak Rasos, mokytoja vaikus skatino keliauti ir dėl to, kad jie gautų tuomet populiarų TSRS turistų ženklelį, kuris, pražygiavus atitinkamą kilometrų skaičių, suteikdavo teisę legaliai turistauti visoje tuometinėje Sovietų sąjungoje. Rasa savo ruožtu dar lankė ir mokykloje veikusį turizmo būrelį, su kurio nariais per vienas žiemos atostogas pražygiavo pėsčiomis nuo Kaliningrado iki Klaipėdos.
„Tada nei tų normalių batų buvo, kuprinės tos tokios brezentinės, miegojom, pamenu, kur pakliuvo, Nidos mokykloj (….). Žiema, šlapdriba, po pušim verdam arbatą ant laužo, lietus į arbatą trapnoja, o mums – viskas gerai“, – romantiškus jaunystės nuotykius prisiminė šiuo metu į 60-tą dešimtį įkopusi, bet energijos nestokojanti jaunatviška moteris.
Šie ankstyvos jaunystės žygiai nutrūko, Rasai išvykus studijuoti į Vilniaus universitetą. Ir nors mintis, jog būtų neblogai atnaujinti vaikščiojimo pėsčiomis pomėgį giliai viduje kirbėjo visą laiką, realizavosi ji ne iškart, o tik Lietuvoje išpopuliarėjus turizmo industrijai.
Asmeninio archyvo nuotr.
„Man vis nerimą kėlė abejonės, ar aš, būdama jau nebe pirmos jaunystės, sugebėsiu, ar paeisiu, ar spėsiu su kitais žygeiviais. Ir tada mes su vyru pradėjome sukti ratus apie tuometinį mūsų gyvenamąjį rajoną pietinėje Klaipėdos dalyje. Sukom, sukom tuos ratus, vis didindami atstumą, taip aš ėmiau treniruotis, ruošdamasi ilgesniems žygiams. Tuo metu jau žygius buvo praėjęs organizuoti Ruslanas [prokuroras Ruslanas Ušinskas], aš jo ėmiau klausinėti pačių įvairiausių dalykų – kokius kedus, kokias kelnes rinktis, ko dar reikia tokiems žygiams ir panašiai“, – apie pasirengimą atgaivinti jaunystėje užgimusį hobį pasakojo Rasa.
Tačiau TrenkTuro organizuotame pėsčiųjų žygyje pirmąkart ji į išdrįso sudalyvauti tik 2018 m. gegužę. Tada iš Liepojos pajūriu link Lietuvos ji viena nužingsniavo 25 km. Pasirinko trumpiausią iš galimų 100 km maršruto atkarpų, nes vis dar abejojo savo jėgomis.
„Ir taip pradėjau. Iš pradžių ėjau viena, man ta vienatvė visai nebuvo baisi, eidamas susidėlioji visas mintis, išsivalai galvą, išsisprendi visas problemas“, – sakė Rasa, po kurio laiko visgi susiradusi du bendraminčius bendrakeleivius kauniečius – Audrą ir Mindaugą, su kuriais pastaruoju metu dažniausiai ir leidžiasi į žygius.
Pažintis su Audra Rasai atrodo gana fatališka. Apie šią pėsčiųjų žygių entuziastę jai jau buvo pasakojusi kita draugė, siūliusi Rasą su ja supažindinti, kad pastarajai būtų kartu smagiau vaikščioti. Bet klaipėdietė nesiryžo pirštis į kompaniją nepažįstamai moteriai, be to, abejojo, ar spės kartu su jau patyrusia žygeive.
Su ištikimąja bendražyge Audra nebaisios jokios audros. Asmeninio archyvo nuotr.
Visgi likimas nusprendė kitaip – jau kito žygio, kuris vyko Varėnoje šaltą vasarį, per patį Rasos gimtadienį, metu tarp kelių tūkstančių žmonių klaipėdietė… tiesiog susidūrė su minėta kauniete ir nuo tada jos tapo neišskiriamomis bendražygėmis.
Užsimezgusią draugystę tada kartu su kitais moterys sutvirtino šaltyje parke po žygio paminėdamos jos gimtadienį, kai šampaną teko gerti iš įvairių vietoje suimprovizuotų „taurių“.
Kadangi daugelis žygių įprastai organizuojami pietryčių, pietų Lietuvoje, o registracija į žygį prasideda anksti rytais, iš vakaro vyras Rasą atveža į Kauną pas Audrą, o jau rytą moterys pačios vyksta savais keliais. Viename iš tokių žygių jos susipažino ir su trečiuoju jų bendražygiu Mindaugu.
Taip pat yra užsimezgusi draugystė ir su keliais žygių entuziastais iš užsienio. Apskirtai aktyvų poilsį propaguojantys žmonės, kaip ir tokių žygių organizatoriai, paprastai yra draugiški, malonūs, paslaugūs, organizatoriai visada stengiasi atsiliepti į žygeivių išsakomus pageidavimus ir pastabas.
Pradėjus leistis į žygius Lietuvoje, Rasa prisiminė, kaip dar mokyklos laikais jai neišdildomą įspūdį buvo palikęs kopimas į Kaukazo klanus ir ji vėl užsinorėjo leistis į žygį kalnuose. Pirmasis toks įvyko 2018 metais Slovakijos Tartuose, vėliau pamečiui pasipylė ir kiti maršrutai Graikijoje, Italijoje, Portugalijoje, Turkijoje, Austrijoje…
Į kalnus užsienyje Rasa vyksta šiltuoju metų laiku, dažniausiai vasarą, pavasarį ar rudenį, du kartus per atostogas, nes žygių Lietuvoje įprastai vasarą organizuojama labai mažai.
Daugiausiai Rasa turi medalių su raudonomis juostelėmis, reiškiančiomis, jog buvo pasirinktas ilgiausias maršruto atstumas. Palmiros Martinkienės nuotr.
Iš užsienio kelionių jai ypač įsiminė nelengvas, ištisinis žygis Šveicarijos Alpėse 2019 metais, kai patiems teko neštis nelengvas kuprines ir palapines, tačiau viską kompensavo įspūdingi kalnų vaizdai.
„Fanatiškai aš nepuolu, ėjimas ar kopimas man turi būti šventė. Nes jei pasidaro rutina, tik nusialinsi, man ėjimas turi teikti malonumą“, – sako Rasa, per metus vidutiniškai sudalyvaujanti 5-6-iuose žygiuose Lietuvoje bei dviejuose užsienyje.
Užsienyje organizuojamuose žygiuose Rasą žavi dar ir tai, kad juose paprastai būna pasiūloma ir kitokių pramogų, pvz., žygio Graikijoje metu ji specialiais lynais leidosi į kanjoną, o keliaudama po Austriją išbandė skraidymą parasparniu.
Tačiau praėjusią vasarą vykęs kopimas į Ararato kalną Turkijoje, kur ji pasiekė kol kas aukščiausią – 4200 m – aukštį Rasą galutiniai įtikino, jog alpinistinis kopimas nėra jos arkliukas.
Kopimas į Ararato kalną Rasą galutiniai įtikino, jog alpinizmas – ne jai. Asmeninio archyvo nuotr.
„Alpinizmas ne man, to aukščio siekimo aš nenoriu. Man reikia peno ir kūnui, ir akims. Eidamas žemiau, tu daugiau pamatai. Tu matai krioklį, tu matai kalną, matai augalus, vandenyną, gamtą, o čia [dideliame aukštyje] yra labai didelis darbas, tu praktiškai dirbi, nebelieka malonumo (…). Kita vertus, ne paslaptis, jog kopiant į aukštesnius kalnus būna kur kas daugiau finansinių išlaidų, reikalingi specialūs drabužiai, speciali avalynė, apsaugos priemonės, viskas turi būti atitinkamos kokybės, o kur dar lėktuvo bilietai“, – kalbėjo Rasa, kartu patikinusi, jog tai nėra pagrindinė priežastis, dėl ko ateity ji nežada užsiimti alpinizmu.
Užsiminei apie avalynę, kuri, ko gero, yra vienas iš svarbiausių sėkmingo žygio atributų. Kaip renkiesi batus, gal skaičiavai, kiek per tą laiką batų porų esi sunešiojusi?
Pirmas dalykas, kurį sužinojau, prieš eidama į žygį, kad avalynė turi būti vienu dydžiu, nei įprastai dėvima, didesnė. Tai auksinė taisyklė. Aš paprastai renkuosi, kad batai būtų su auliuku, saugau sąnarius, kad kojos nesiklaipytų. Reikia žiūrėti, kad koja neperšlaptų, nes Lietuvoj dažnai lyja, ir tuo pačiu, kad koja kvėpuotų. (…) Labai daug aš tų batų dar nesu sudėvėjusi, gal kelias poras, bet dabar aš jų turiu nemažai, ko gero, apie 10 porų bus pačių įvairiausių žygio batų. Pavyzdžiui, dabar, žiemą, vaikštau su tokiais sunkiais kareiviškais odiniais batais, o vasarai yra skirti lengvesni sportiniai bateliai. Dar reikia, kad ir kojinės geros būtų, paprastos medvilninės netinka, turi būti specialios sportinės, kad tampriai priglustų. Pavyzdžiui, einant į ilgą 100 km žygį po 25 km būtina kojines persimauti. Pėdas reikia dar ir papudruoti, tad tenka ir pudrą neštis.
Po žygio…Asmeninio archyvo nuotr.
Kokį ilgiausią atstumą vieno žygio metu esi sukorusi?
200 kilometrų. Tai buvo 4 dienų žygis su nakvyne Jurbarke. Ėjome 100 kilometrų, po to miegojome ir vėl ėjome 100 kilometrų. Tai buvo ekstremalus žygis, vyko 2021 m. liepos mėnesį, buvo labai karšta. Gerai buvo tai, jog tie 100 kilometrų buvo suskaidyti gabaliukais į 4 dalis, einant ratais. Pavyzdžiui, pirmą ratą eini 40 kilometrų, grįžti į stovyklą, joje gali pailsėti, nusiprausti ir toliau vėl eini vis trumpėjančiu maršrutu, kol surenki tą 100 kilometrų. Taip mes Jurbarką išvaikščiojome skersai išilgai, ėjom ir ėjom per tą tiltą dieną ir naktį. Reikia eiti ir naktį, nes per dieną 100 kilometrų juk nenueisi. Tai mes tada ir dainavom eidami, kad neužmigtume, ir žvaigždes skaičiavom (juokiasi).
Net ir per atostogas renkiesi aktyvų, daug jėgų reikalaujantį poilsį. Negi tau tiesiog nesinori pailsėti nuo tų žygių, kad ir patįsoti prie jūros?
Mūsų jūrą myliu, paplūdimį myliu. Bet man savaitgalių – ilgųjų ar paprastųjų – prie jūros visai užtenka. Jei tik būna geras oras šeštadienį ar sekmadienį, iškart varau prie jūros. Man per vasarą tos saulės pakanka, o maratono aš tikrai nenoriu.
Vis mini savo vyrą Danielių, tačiau jo šia ėjimo pėsčiomis bacila, panašu, neužkrėtei?
Mes esam truputėlį skirtingi. Aš labiau ekstravertė, man reikia žmonių, triukšmo, o Danielius yra labiau intravertas. Bet mes kartu Klaipėdoje vaikštom, turim savo gražų maršrutą pajūriu, einam dažną savaitgalį tuo pėsčiųjų taku per kopas nuo Melnragės iki Girulių ir atgal, susidaro apie 10 kilometrų.
Nors kopiant Alpėse su savimi teko neštis nelengvas kuprines, šis žygis Rasai paliko neišdildomus įspūdžius. Asmenio archyvo nuotr.
Šiuo metu R. Milašauskienė jau rengiasi vasarį vyksiančiam pėsčiųjų žygiui Druskininkuose. Į kokią užsienio šalį ketina vykti per atostogas – iš anksto žino tik jos vyras. Sako tikinti prietaru, jog per anksti visiems išsiplepėjus, kelionė gali ir neįvykti.
Aišku viena – leistis į žygį šiuo metu populiariu Šv. Jokūbo keliu, vadinamuoju Camino de Santiago, bent jau artimiausiu metu moteris neplanuoja. Teigia nematanti tame prasmės. Gal ir dėl to, jog maršrutas yra tapęs savotišku mados reikalu?
Tačiau savo hobio – vaikščiojimo pėsčiomis – ji atsisakyti dar ilgai nežada. Sako pėdinsianti tol, kol jėgos leis.
Parašykite komentarą