Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-05-22 |
Klaipėdos parodų rūmuose vykęs knygos „Kęstutis Kasparavičius. KASPARATORIJA“ pristatymas buvo ne renginys, o sugrįžimas į žmogaus vidinį pasaulį – tą, kuris paprastai lieka nematomas, bet visada jaučiamas. Į tą pasaulį, kuriame vaikystė nėra prisiminimas, o veikimo principas; kuriame humoras yra rimtas dalykas; kuriame iliustracija nėra dekoracija, o būdas suprasti gyvenimą.
Kęstutis Kasparavičius scenoje buvo toks, kokį jį daugelis jaučia iš knygų, bet retai mato gyvai: linksmas, juokingas, šiek tiek sujaudintas, švelniai pasimetęs, bet kartu labai tikslus. Jis kalbėjo taip, lyg būtų vienas iš savo personažų – ne vaidindamas, o natūraliai. Tas jo džiaugsmingas paprastumas, tas nuoširdus juokas, tas šiltas žvilgsnis – visa tai kūrė įspūdį, kad prieš mus stovi žmogus, kuris niekada neišdavė savo vaikystės.
Sudarytoja Jolita Liškevičienė pasakojo apie knygą kaip apie teritoriją, kurioje susitinka ne tik kūryba, bet ir pats autorius: jo tapimas dailininku, jo inspiracijos, jo personažų „gamybos“ laboratorija, jo kelias nuo muzikos studijų iki grafikos, jo savitas santykis su pasauliu. Ji prisiminė pirmą susitikimą Bolonijoje – tą akimirką, kai suprato, kad Kasparavičiaus kūryba nėra tik iliustracijos. Tai – pasaulėvoka. Tai – savotiška nonsenso estetika, kurioje nėra chaoso, tik labai subtili tvarka.
Per savo kūrybinį gyvenimą Kasparavičius yra sukūręs įspūdingą bibliografiją – net 64 jo iliustruotos knygos tapo atskirais pasauliais, kuriuose gyvena švelnūs, keisti, juokingi, kartais šiurpinantys, bet visada gydantys personažai. Iš šių 64 knygų net 19 yra su jo paties tekstais – tai reiškia, kad jis ne tik piešia, bet ir kuria literatūrą, gimstančią iš to paties vidinio šaltinio. Šie skaičiai nėra šios knygos turinys, tačiau jie yra būtina autoriaus kūrybos panoramos dalis: jie parodo, kokio masto pasaulį jis yra pastatęs, kiek daug metų nuosekliai kūrė savo Kasparatoriją, kiek daug vaikų ir suaugusiųjų užaugo su jo vaizduote. Tai – jo menininko istorijos stuburas.
Renginyje buvo daug kalbėta apie vaikystę. Ne kaip apie sentimentą, o kaip apie šaltinį, iš kurio viskas kyla. Kasparavičius pasakojo apie savo tėvą – pradinukų mokytoją, liaudies menininką, medžio drožėją, kuris, nors ir neprofesionalus, buvo tikras kūrėjas. „Aš buvau jo dalelė“, – sakė Kęstutis. Ir tame sakinyje buvo visa jo kūrybos šerdis. Tėvas jam buvo svarbus ne kaip autoritetas, o kaip žmogus, kuris leido būti savimi. Abu tėvai buvo mokytojai, abu formavo jo pasaulį, abu buvo tie, kurie atvėrė kelią į Čiurlionio meno mokyklą.
Vaikystė jam nėra praeitis. Ji yra dabartis. Ji yra priežastis, kodėl jo personažai tokie švelnūs, tokie meilūs, tokie truputį keisti, truputį šiurpinantys, bet visada gydantys. Jis pats sakė, kad tos vaikystės „nesąmonės“ vis dar gyvena jame. Ir būtent jos leidžia jam kurti taip, kaip jis kuria – be cinizmo, be ironijos, be distancijos.
Vienas stipriausių pristatymo momentų buvo pasakojimas apie kūrinį, kuriame jis save fotografavo būdoje, kad galėtų nupiešti „šunį žmogų“. Tai ne humoras. Tai – atvirkštinis pasaulis, kuriame žmogus įžengia į savo paties personažo kailį. Tai – Kasparatorijos esmė: ne pabėgimas nuo realybės, o jos perstatymas taip, kad ji taptų pakeliama, suprantama, švelni.
Kasparavičius save vadina racionaliu žmogumi. Ir tai tiesa – jo kūryboje yra muzikinė struktūra, ritmas, pauzės, akcentai. Jis studijavo muziką, ne dailę; vėliau pasuko į pramoninį dizainą. Šis kelias paaiškina, kodėl jo iliustracijos niekada nėra atsitiktinės: jos turi savo vidinę logiką, savo kvėpavimą. Net tada, kai jos atrodo nonsensiškos, jos yra labai tiksliai sudėliotos.
Jo kūrybos procesas taip pat išskirtinis: užsakovai dažnai pirmiausia prašo jo iliustracijų, o tik tada rašytojai kuria tekstus. Tai atvirkštinis procesas, beveik neįmanomas leidybos praktikoje. Bet būtent jis atskleidžia, kad Kasparavičiaus pasaulis yra toks stiprus, jog tekstas jame tik apsigyvena. Iliustracija jam yra ne priedas, o pagrindas.
Knygos viršelio istorija – dar vienas liudijimas, kad jis nuolat ieško naujo žvilgsnio. Senasis „žmogus su skrybėle ir žiogu“ jam buvo tapęs per daug kartotas. Naujoji vizualinė kryptis atsirado iš noro atverti kitą durų pusę, parodyti kitą Kasparatorijos kampą. Tai ne dizaino sprendimas, o kūrybinė drąsa.
Ir vis dėlto svarbiausia šio pristatymo dalis buvo ne faktai, ne istorijos, ne anekdotai. Svarbiausia buvo tai, kad Kasparavičius vis dar kuria taip, lyg pasaulis būtų vertas švelnumo. Lyg žmogus būtų vertas šviesos. Lyg vaikystė būtų ne praeitis, o jėga, kuri gali išgelbėti.
Ši knyga – ne apie kūrybos apimtį. Ji – apie kūrybos širdį. Apie žmogų, kuris vis dar tiki, kad pasaulis gali būti geresnis, jei jį nupieši taip, kaip jauti. Apie meną, kuris nėra profesija, o būdas būti. Apie šviesą, kuri nepriklauso nuo amžiaus, nuo aplinkybių, nuo mados.
Parašykite komentarą