Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras 32-ąjį sezoną pradeda optimizmo kupina kompozitoriaus Leonardo Bernsteino operete „Kandidas“, kuriame pagrindiniu veikėju – Kandidu – tampa tenoras Aurimas Raulinavičius.

„Man labai patiko pagrindinė Voltero mintis, kad nepaisant gyvenimo sunkumų, nusivylimų meile ir sudužusių vilčių, gyvenimas toliau tęsiasi ir reikia išlikti optimistu, džiaugtis tuo ką turi”, – sako Aurimas Raulinavičius.

Koks jūsų personažas Kandidas? Dainuojate angliškai, o ne itališkai ar lietuviškai…

Kandidas – nepataisomas optimistas ir viskas tuo pasakyta. Iš visų operetės personažų jis išsiskiria vaikiškumu, naivumu ir visišku pasitikėjimu savo mokytoju Panglosu. Neįprasta dainuoti angliškai, nes dažniausiai mes, operos žanro atlikėjai, pratę dainuoti italų, vokiečių, prancūzų kalbomis arba išverstus į lietuvių kalbą libretus. Tačiau anglų kalba man nėra svetima, todėl sunkumų nebuvo.

Pradžioje buvo numatyta operetę statyti kaip koncertinį variantą su minimalia vaidyba, bet sužinojus, kad bus ne koncertinis variantas tapo iššūkiu libretą greitai išmokti mintinai.

Kandidas – sudėtinga asmenybė. Ar pateisinate jo gyvenimo klystkelius ir poelgius?

Sunku būtų įsivaizduoti šį personažą realiame gyvenime: vyrą, kuris savyje turėtų beribį vaikiškumą, optimizmą, tikėjimą žmonių gerumu ir kartu spontaniškai užsiliepsnojantį norą ką nors nužudyti (juokiasi – autor. past.).

„Kandidas“ gausus sceninio vyksmo – įvykiai sparčiai keičiasi. Kaip spėjate ne tik dainuoti, bet ir bėgioti, atlikti režisierės Jūratės Sodytės sumanymus?

Įvairių buvo iššūkių. Ypač kai po intensyvaus bėgiojimo po sceną tenka labai ramiai dainuoti, nors jauti, kad kvėpavimas labai dažnas ir bandai neišsiduoti. Dirbti su režisiere visiems operetės atlikėjams tapo dideliu malonumu. Beje, režisierė visada labai optimistiška. Manau, kad jos lūkesčius pateisinom.

Operetė „Kandidas“ kone odė optimistams, tikinanti, kad viskas kas mums nutinka tik į gera. Jūs gyvenime esate optimistas, pesimistas, o gal tiesiog realistas?

Pamenu, kai pirmą kartą pradėjau skaityti libretą buvo apėmęs kiek keistokas jausmas – labai daug dinamiško veiksmo, daug keistų nenuspėjamų personažų, nuolat besikeičianti veiksmo geografija. Man labai patiko pagrindinė Voltero mintis, kad nepaisant gyvenimo sunkumų, nusivylimų meile ir sudužusių vilčių, gyvenimas toliau tęsiasi ir reikia išlikti optimistu, džiaugtis tuo ką turi. Gyvenime aš nesu „kandidiškas“ optimistas, labiau optimistas – realistas (juokiasi – autor. past.).

Turite daug sceninės patirties. Taip pat ir dalyvavimo muzikiniuose televizijos projektuose. Kokia jų nauda solisto tobulėjimui ar karjerai?

Nemanau, kad dalyvavimas televizijos projektuose atneša solistui profesinio tobulėjimo. Nebent žinomumo, o tai svarbus dalykas atlikėjui.