Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-06-13 |
35 metų jubiliejų švenčiantis Kauno bigbendas atvyksta į Klaipėdos pilies džiazo festivalį: kartu su „Electro Deluxe“ žada muzikinę puotą.
Birželio 27-ąją Klaipėdos pilies džiazo festivalio Teatro aikštėje publikos laukia vienas galingiausių šių metų muzikinės programos susitikimų – legendinis Kauno bigbendas kartu su Prancūzijos funk ir soul fenomenu „Electro Deluxe“.
35 metų jubiliejų minintis Kauno bigbendas į šį projektą ateina ne tik su solidžia istorija, bet ir su gyvu, nuolat atsinaujinančiu muzikiniu pulsu. Apie muziką, scenos energiją, ilgametį svingo ritmą ir gyvenimą džiazo tempu – pokalbis su koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ vadovu Vaidu Andriuškevičiumi ir Kauno bigbendo dirigentu bei meno vadovu Tomu Botyriumi.
Šiemet Kauno bigbendas mini įspūdingą 35 metų jubiliejų. Kai atsigręžiate į šį muzikinį kelią – kokie momentai jums skamba kaip svarbiausi jūsų istorijos kulminaciniai akordai?
Jeigu reikėtų papasakoti trumpai – Kauno bigbendo kelias prasidėjo iš idėjinio entuziazmo 1991 metais ir tam tikra prasme visada buvo susijęs su laisvės, atvirumo ir kūrybinio augimo idėja. Ilgametis orkestro vadovas Romualdas Grabštas buvo tarsi laivo kapitonas, kuris vedė šį kolektyvą per skirtingus laikotarpius ir scenas.
Per 35 metus buvo visko – pirmųjų koncertų jaudulio, sudėtingų laikotarpių, susitikimų su pasaulinio lygio muzikantais ir akimirkų, kai suprasdavome, kad Kauno bigbendas jau seniai tapo ne tik kolektyvu, o gyvu organizmu. Šiandien didžiausias mūsų pasiekimas turbūt yra tai, kad išlaikėme smalsumą ir alkį muzikai – teigia koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ vadovas Vaidas Andriuškevičius.
Tomai, jau ne vienerius metus stovite prie Kauno bigbendo dirigento pulto. Kaip per šį laiką keitėsi kolektyvo muzikinė stilistika, ritminė kultūra ir improvizacinė laisvė?
Atsakydamas į klausimą norėčiau pasidžiaugti, kad per paskutinius kelis metus turėjome dvi programas – „Classic In Jazz“ ir „Čiurlionis in Jazz“, kuriose akademinės muzikos temos tapo džiazo muzikos pagrindu. Šias programas inspiravo Zita Bružaitė, o aranžavo Jievaro Jasinskio vadovaujami JJAZZ aranžuotojai. Tai buvo nauja ir labai įdomi stilistinė patirtis, atnešusi daug įdomių sprendimų. Šiose programose teko derinti, pavyzdžiui, romantinį ritmo pojūtį su griežtais swing ar afrobeat ritmais, solistams improvizuoti akademinės muzikos temomis.
Vaidai, kiek metų jau vadovaujate koncertinei įstaigai „Kauno santaka“, kuriai priklauso Kauno bigbendas, ir kaip per tą laiką augo organizacijos ambicijos bei tarptautinis muzikinis skambesys?
Su Kauno bigbendu kartu esu jau dešimtmetį – tai beveik trečdalis visos jo istorijos. Per šį laiką labai aiškiai pajutome, kad šiandien nebeužtenka būti puikiu orkestru savo mieste – reikia būti matomiems tarptautinėje erdvėje.
Todėl nuosekliai dirbame su tarptautiniais projektais, dalyvaujame džiazo industrijos susitikimuose, ieškome naujų partnerių. Pastaraisiais metais dalyvaujame ir „Jazzahead“ mugėje Brėmene – tokios patirtys leidžia pamatyti pasaulinį kontekstą ir drąsiau planuoti ateitį.
„Electro Deluxe“ vokalistas Jamesas Copley Kauno bigbendą įvardijo kaip vieną geriausių Europos bigbendų, su kuriais jam teko koncertuoti. Ką jums patiems reiškia toks pasaulinio lygio atlikėjo įvertinimas?
Stipriai skamba toks įvertinimas. Žinoma, labai malonu tai girdėti. Bet mes tiesiog darome savo darbą – ruošiame programas ir stengiamės muzikuoti kuo geriau. O groti kartu su „Electro Deluxe“ mums yra didelis malonumas, nes jie ne tik puikiai muzikuoja – jie kuria tikrą sceninį reiškinį ir moka užkurti publiką.
Per 35 metus Kauno bigbendas muzikinėje scenoje susitiko su daugybe ryškių vardų. Kurie susitikimai iki šiol išlieka atmintyje kaip ypatingiausi?
Turėjome laimę dirbti su labai ryškiomis asmenybėmis – nuo Randy Breckerio, Jiggso Whighamo, Bobo Mintzerio iki Claire Martin, Gunhild Carling ar Nicole Zuraitis.
Tačiau turbūt labiausiai įsimena ne pavardės, o pirmieji susitikimai – kai dar atrodė neįtikėtina stovėti vienoje scenoje su muzikantais, kurių įrašų klausydavaisi anksčiau. Vėliau ateina patirtis, o baimę pakeičia kūrybinis smalsumas.
Darbas su pasaulinio lygio atlikėjais reikalauja ne tik techninio tikslumo, bet ir ypatingo muzikinio jautrumo. Ar sunku paruošti Kauno bigbendą tokiems projektams? Kiek šiame procese svarbi disciplina, o kiek – gyva improvizacinė intuicija?
Kaip ir kiekviename žanre – reikia pataikyti į stilių ir įdėti širdį. Didelę dalį sudaro disciplina ir repeticijos, bet vien to neužtenka. Reikia gyvo muzikavimo momento – to sunkiai paaiškinamo pojūčio, kai muzika pradeda kvėpuoti. Ir čia labai pasitikime mūsų muzikantais – jie yra puikūs.
Tomai, dirigentas bigbende dažnai tampa ne tik muzikiniu vadovu, bet ir ritmo architektu, emocijos vedliu bei subtiliu skirtingų sceninių charakterių jungėju. Koks yra jūsų santykis su muzikantais repeticijų metu?
Nėra vieno teisingo būdo atlikti kūrinį. Dirigento užduotis – apjungti skirtingas vizijas turinčius žmones į vieną bendrą muzikinę idėją. Kiekvienas muzikantas turi savo stiprybę – vienas solo, kitas skambesyje, trečias energijoje. Kiekvienas svarbus ir vienas kitam reikalingas, niekas nėra svarbesnis už kitą. Toks ir yra mūsų santykis.
Per tiek metų scenoje turbūt netrūko ir netikėtų lyrinių nukrypimų nuo scenarijaus. Gal galite pasidalinti linksmiausia ar absurdiškiausia istorija, nutikusia koncertų metu?
Buvo koncertas iš dviejų dalių ir vienas solistas visiškai netikėtai nusprendė, kad kitą kūrinį grosime ne pagal programą, o iš antros dalies vidurio. Beliko greitai persiorientuoti ir padaryti taip, kad publika net nesuprastų, jog kažkas pasikeitė. Mums buvo labai linksma.
Kauno bigbendas visuomet garsėjo ne tik profesionalumu, bet ir gyvu sceniniu pulsu. Kaip pavyksta po tiek metų išlaikyti tą muzikos alkį ir energiją, kurią publika pajunta nuo pirmųjų natų?
Nuolatinis judėjimas. Kiekvienas naujas projektas yra nauja meistriškumo pamoka. Nenorime tapti vieno stiliaus muziejumi – norime būti įdomūs ir gurmanams, ir jaunimui, ir tiems, kurie į džiazo koncertą ateina pirmą kartą.
Ir pabaigai – ką norėtumėte palinkėti Klaipėdos pilies džiazo festivalio organizatoriams bei Teatro aikštės publikai, kuri jau daugiau nei tris dešimtmečius saugo gyvą džiazo dvasią Lietuvoje?
Pirmiausia – ačiū už šitiek entuziazmo ir tikėjimo, kad tiek metų gyvuotų toks festivalis. Linkime visai Klaipėdos pilies džiazo festivalio komandai nepavargti, išlaikyti tą energiją ir toliau dovanoti žmonėms muzikos šventę.
O publikai – ateiti ne tik klausyti, bet ir išgyventi. Nes muzika gražiausia tada, kai ji tampa bendru nuotykiu.
Parengta pagal pranešimą spaudai
Parašykite komentarą