Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-06-29 |
Pasibaigęs XXXII Klaipėdos pilies džiazo festivalis dar kartą įrodė, kad džiazas – tai kur kas daugiau nei muzika. Tai laisvė, bendrystė, pagarba žmogui, kūrybai ir miestui. Visą savaitę džiazas skambėjo Teatro aikštėje, „Kurpių“ džiazo klube, bibliotekose, vaikų darželyje, miesto skveruose ir bažnyčioje. Festivalis kvietė ne tik klausytis muzikos, bet ir pažinti, mokytis, ragauti, šokti, improvizuoti, atrasti bei dalintis.
Šių metų festivalis buvo skirtas karalienės Luizės 250-osioms gimimo metinėms, o jo programa tapo pasakojimu apie miestą, žmones ir kultūrą. Pirmą kartą festivalio istorijoje įvyko gastronominės diplomatijos projektas – Naujojo Orleano Gumbo vakaras, subūręs prie vieno stalo skirtingų kartų, profesijų ir kultūrų žmones.
Ypatingą vietą festivalyje užėmė edukacijos. Iniciatyva „Džiazas augina“ sukvietė mažuosius klausytojus į Klaipėdos lopšelį-darželį „Atžalynas“, kur prie muzikinių veiklų prisijungė ir Klaipėdos specialiojo ugdymo centras „Klaipėdos lakštutė“. Meistriškumo pamokos, susitikimai su pasaulinio lygio muzikantais, atviros šokių pamokos, kūrybinės dirbtuvės ir edukacinės erdvės tapo įrodymu, kad džiazas augina ne tik muzikantus – jis augina žmogų.
Festivalio scena šiemet buvo ypatinga ir tuo, kad joje susitiko skirtingos kartos. Kartu muzikavo ir dainavo atlikėjai nuo septynerių iki septyniasdešimt šešerių metų. Jauniausiųjų pasirodymai dovanojo tyrą džiaugsmą, o scenos veteranai priminė, kokią neįkainojamą patirtį ir išmintį neša muzika.
Nepaprastai jautria akimirka tapo septynerių metų Viltės Šimulytės, „Junior City Jazz“ studijos auklėtinės, pasirodymas kartu su Vytautu Grubliausku jaunesniuoju ir diksilendu „Memeland“. Atliekant legendinę dainą „What a Wonderful World“, ne vieno klausytojo akyse suspindo ašaros – tai buvo viena iš tų akimirkų, kai muzika kalba stipriau už žodžius.
Festivalio uždarymas Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje tapo tikra šviesos ir vilties švente. Choro „Gintarėlis“ balsai, jaunųjų atlikėjų muzika ir sakrali erdvė sukūrė ypatingą atmosferą, priminusią, kad muzika gali gydyti, guosti ir įkvėpti.
XXXII Klaipėdos pilies džiazo festivalis baigėsi, tačiau džiazas niekada nesibaigia. Jis ir toliau gyvena mūsų prisiminimuose, naujose pažintyse, vaikų svajonėse, muzikantų improvizacijose ir kiekvieno iš mūsų širdyje. Iki pasimatymo XXXIII Klaipėdos pilies džiazo festivalyje, kuris vyks 2027 m. birželio 21–27 dienomis.
Parengta pagal pranešimą spaudai
Čia jau ne džiazo festivalis, o Jūros šventė ar „Giminių balius”. Nors pagal Grubliauskių šeimos viziją – taip ir yra. Džiazas nuėjo į antrą vietą, vietoj pasaulinių žvaigždžių – provincijos orkestrai.
Koncepcija – Luiza su triūba. Čia jau visai į pievas. Apšvietos laikotarpiu Europos salonuose dominavo klaiskinė muzika, o apie juodaodžius iš Luizianos niekas negirdėjo.
Gerai pastebėta, šeimos ir giminių festivalis, patys organizuoja, patys koncertuoja, patys sau sumoka, ar blogai? Dar pasakas seka koks įstabus džiazas Klaipėdoje. Feikinis.
Tkrai reikėtų apsunkintai jaustis patiems save įžūliai reklamuojant, patiems savimi besipuikuojant. Toks matomai tų mentalitetas.
Nejuokinkite. Absoliučiai politizuotas renginys. Iš meninės pusės seniai išsisemęs. Festivalis už mokesčių mokėtojų pinigus. Bet politika yra politika. Ar verta? Turbūt tik organizatoriams ir verta.
Žmones domina ir džiazas, ir chorinė muzika, ir daugelis kitų dalykų, bet abejoju Klaipėdos džiazo festivalio reikšme pasaulio mastu. Tai galimai pasakyta su jumoru…
Niekur nieko su niekuo dirbtinė iniciatyva nesujungia.
Vaizdelis ganėtinai menkas. O čia pat jau spangstama apie invazinio projekto svetimkūnio vilkimą, visaip grūdant į 2027 metus.