Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-09-05 |
Vieną vakarą jis priverčia žiūrovus kvatotis pasirodydamas stand-up’o scenoje, kitą – sukrečia jautriu teatro vaidmeniu, o laisvu laiku kantriai padeda vaikams atrasti save. Aktorius Gediminas Povilavičius įsitikinęs, kad teatras nėra vien būsimiems aktoriams. Teatro studijoje vaikai mokosi pažinti save, suprasti savo emocijas, įgyti drąsos kalbėti ir būti savimi. Šį rudenį Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro teatro studijoje „Aušra“ jis ir vėl lauks vaikų bei paauglių, kuriems teatras taps nauja savęs pažinimo erdve.
Papasakokite, koks buvote vaikystėje, ką prikrėtėte?
Iš tikrųjų buvau gana ramus vaikas, man viskas buvo įdomu, ir mokslai sekėsi neblogai. Bet žinojau, kur galiu būti padykęs. Pavyzdžiui, man matematika sekdavosi, žinojau, kad galiu mokytis dešimtukais, bet vengdavau daryti namų darbus. Būdavo taip, kad už egzaminą ar testą gaudavau dešimtuką, o namų darbų tiesiog nebūdavau padaręs ir gaudavau dvejetą… Taip buvo patogu – nežinau, gal tingėjau, gal tiesiog juokavau.
O kada teatras tapo svarbia jūsų pasaulio dalimi?
Teatras atėjo dar pradinėse klasėse, gal netgi darželyje. Dabar pats dirbu su vaikais darželyje ir bandau tą meilę teatrui perduoti jiems. Atsimenu, kad turėjome užduotį – reikėjo ką nors suvaidinti, ir aš vaidinau vilką. Visus darželio auklėtinius labai prajuokinau, ir nuo to, atrodo, ir atsirado ta meilė teatrui. Paskui buvo puikūs mokytojai, kurie mane įtraukė į vaidybą.
Tai jūsų profesiją nulėmė mokytojai?
Iš dalies taip.
Ar vis dar gajus stereotipas, kai tėvai vaikams sako, kad pasirinkus aktorystę pasmerkiate save vargingam gyvenimui? Ar tai netrukdė jums pasirinkti šio kelio, ar nesigailite dabar?
Taip, bet aš nebijau – neturiu tikslo dirbti vien dėl finansų. Aišku, greičiausiai nebūsi super turtingas, milijono neuždirbsi, bet labai daug aktorių užsiima ir kita veikla, kuri neša didesnes pajamas – kas groja, kas dirba su renginiais, iš to prisiduria. Bet tikrai nesakyčiau, kad tai vargana profesija.
Tai ar galima sakyti, kad aktorystė yra ir pašaukimas, jūs čia jaučiatės laimingas?
Manau, kad kiekviena profesija yra pašaukimas, kiekviena veikla savaip suformuoja žmogaus mąstyseną. Gal statybininkas geriau supranta medžiagas, iš karto įvertina kambario tiesumą; o aktorius – kaip padaryti tam tikrą įspūdį. Niekad netikėjau tais aktoriais, kurie sako „Be teatro negaliu gyventi.” Manau, kad galima ir be jo labai laimingai gyventi (juokiasi).
O turėjote dar kokį nors planą B?
Ne, jokio plano B nebuvo. Buvau įstojęs į automobilių transporto valdymo ir inžinerijos studijas, bet nė vienos dienos ten taip ir nesimokiau.
Sakoma, kad sceną renkasi žmonės, mėgstantys dėmesį. Ar sutinkate su tuo?
Manau, kad taip. Aišku, tai šiek tiek stereotipas ir jis tinka ne visais atvejais, bet tikrai yra nemažai žmonių, kuriems dėmesys patinka. Ir čia kalbu ne tik apie aktorius – tai gali būti ir žmonės, kurie dirba scenoje ar net užkulisiuose, techninėje komandoje. Vis tiek norisi tam tikro dėmesio.
Esate Valentino Masalskio kurso auklėtinis. Ar tiesa, kad ši legendinė asmenybė užburia, įkvepia ir visi pas jį mokęsi tampa ypatingais?
Be abejo, Valentinas Masalskis buvo puikus mokytojas. Jis labai daug davė tiek aktorinio meistriškumo prasme, tiek ir gyvenimiškos patirties. Net sunku pasakyti, ko gavome daugiau – aktorystės pamokų ar gyvenimiškos išminties, nes jos tikrai buvo be galo daug. Su kiekvienu mokytoju turime skirtingą santykį. Kartais iš pradžių į kai kuriuos dalykus žiūri gana priešiškai, o tik po daugelio metų supranti, kad jis vis dėlto buvo teisus. Manau, tai visiškai normalus procesas, kai gyvenime sutinki tokią įvairiapusę asmenybę.
Esate sukūręs daugybę vaidmenų. Į kurį šiandien žvelgiate su didžiausiu pasididžiavimu, o kurį prisiminęs susigraudinate?
Tai turbūt būtų paskutinis vaidmuo, kurį kūriau. Vaidinau visuomenės atstumtą žmogų [,,Ilga naktis” Taško teatre], negavusį tėvų meilės, užaugusį kone gatvėje – atšiaurų, žargonu tariant, „marozą“. Tai tikrai buvo psichologiškai sunkus vaidmuo, nes jame buvo daug pykčio, ašarų, manipuliacijų ir kt. O vaidmuo vis tiek ateina ir į tavo gyvenimą. Mes, aktoriai, mėgstame savo personažus ginti. Nors mano personažas nebuvo labai pozityvus žmogus.
Radote jame teigiamų savybių? Pateisinote jį?
Toks ir yra mūsų darbas. Reikia kažkaip pamilti savo personažą.
Spektakliuose nuolat gilinatės į žmogaus vidinį pasaulį. Kas Jus patį žmoguje labiausiai domina?
Man atrodo, kad mes visi turime savus variklius ir stabdžius – tai, kas mus veda į priekį, skatina siekti tikslų, įgyvendinti svajones, ir tai, kas mus sustabdo. Pastaruoju metu mane labiausiai domina būtent šis klausimas: kas mus veda pirmyn ir kas mus stabdo? Tiek mane patį asmeniškai, tiek apskritai žmones. Kas juos labiausiai motyvuoja, dėl ko jie ryte keliasi iš lovos, o dėl ko kartais, nežinau, tiesiog nieko nedaro ir sėdi telefone.
Pasidalinkite ir su mūsų skaitytojais. Gal atradote kokį receptą – kas gi mus iš tiesų motyvuoja, o kas stabdo?
Pasiremsiu girdėto tyrimo rezultatais. Pelėms labirinte buvo duodami du kvapai – vienas katės, kuri jas medžioja, kitas – sūrio. Ir paaiškėjo, kad pelės greičiau bėga nuo katės, negu link sūrio (juokiasi).
Tai reiškia, kad pavojus mus motyvuoja?
Kartais – taip. Dabar labai daug kalbama apie pozityvias emocijas, meilę sau ir panašius dalykus, bet kartais motyvuoja ir baimė – prarasti mylimą žmogų, gyventi skurde ar dar kažkas. Man atrodo, kad apie tai visuomenėje kalbame per mažai. Dabar viskas labai orientuota į pozityvumą, tačiau žmones motyvuoja labai skirtingi dalykai. Vienus motyvuoja noras išgelbėti pasaulį, padėti kitam, kitus – pinigai. Ir, manau, abu variantai yra normalūs. Svarbiausia, kad žmogus kažką kurtų, veiktų ir, siekdamas savo tikslų, nelaužytų kito žmogaus laisvės bei jo neapgaudinėtų.
Žmonės sako, kad net karo grėsmė kai kuriuos motyvuoja labiau gyventi – daugiau keliauti, ryžtis dalykams, kuriems anksčiau vis nerasdavo laiko.
Pas mus [Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje] buvo atvykęs aktorių kursas iš Ukrainos. Jiems taip pat dėstė Valentinas Masalskis, todėl turėjome progą susipažinti. Mane jie labai sužavėjo. Žiūrėjau į juos su didžiule pagarba ir net šiek tiek pavydu. Atrodė, kad per vienerius metus jie nuveikė tiek, kiek mes padarėme per trejus. Turiu omenyje tiek asmenybės augimą, tiek sukurtus spektaklius, tiek aktorinį meistriškumą. Gal tam įtakos turėjo ir jų gyvenimo patirtys. Kita vertus, kitus tokios patirtys kaip tik sustabdo. Juk kalbame apie įsigytą būstą, šeimą, mamą, finansinius įsipareigojimus – visa tai vieniems tampa varikliu, o kitiems, priešingai, stabdžiu.
Ko teatras Jus išmokė apie gyvenimą, ko nebūtumėte išmokęs jokioje kitoje profesijoje?
O, geras klausimas… Net nežinau. Aš nelabai mėgstu sureikšminti savo profesiją.
Buvo vienas vaidmuo, kuriam teko išmokti naudotis koviniu peiliu – vadinamąja plaštake. Ar vaikščioti kojūkais. To, ko gero, kitur nebūčiau išmokęs.
Kartais aktorystė išmoko visai netikėtų dalykų, kurie su pačia profesija lyg ir nėra tiesiogiai susiję. Bet turbūt svarbiausia, ko išmokau, – geriau valdyti savo vidines būsenas. Lengviau pereiti iš pasyvumo, kai nieko nesinori daryti, į aktyvų veikimą. Taip pat išmoksti keisti savo vidinę būseną jos neforsuodamas ir neapsimesdamas.
Koks esate nulipęs nuo scenos? Scenoje Jus matome labai įvairų – drąsų, išdykusį, kartais labai ekspresyvų.
Vaidmenys būna labai skirtingi. Yra tokių, kuriuos suvaidinęs po dviejų minučių jau gali ramiai sėdėti ir kalbėtis. Bet yra ir tokių, po kurių dar kelias valandas ar net visą dieną jautiesi kitaip. Vis dar gyveni tuo vaidmeniu – kartais gerai, kartais sunkiau.
Man atrodo, kad vaidmenys vis tiek kažkiek atspindi patį žmogų. Gal kalbu daugiau apie save, bet mano kuriami personažai dažniausiai būna aktyvūs, kartais net akiplėšos. Gal ir aš gyvenime šiek tiek toks esu. Manau, tame yra tam tikras ryšys. Juk vaidmenys dažnai ateina ir pagal žmogaus išvaizdą, sudėjimą, charakterio bruožus. O išvaizda tam tikra prasme irgi formuoja asmenybę.
Pavyzdžiui, jei žmogus labai patrauklus ir dažniausiai vaidina princus ar žavius herojus, tikėtina, kad ir gyvenime turi tą žavesį. Nebūtinai jis toks pats, kaip scenoje, bet ta savybė kažkur slypi. Todėl man atrodo, kad vaidmuo ir žmogus dažnai yra susiję. Žinoma, yra aktorių, kurie sukuria visiškai nuo savęs nutolusius personažus. Bet galbūt jiems kaip tik įdomiausia daryti viską priešingai, nei jie elgtųsi gyvenime.
Kas Jums yra poilsis?
Vienas didžiausių mano poilsio būdų ir pomėgių – sportas. Vienas jų – lengvas bėgimas. Bėgu apie 30–40 minučių ir savęs nekankinu. Jei tą dieną jaučiu, kad galiu nubėgti tiek, tiek ir bėgu. Nieko neforsuoju. Kitas variantas – sporto salė.
Bet poilsis gali būti labai įvairus. Viskas priklauso nuo to, koks tas nuovargis. Kartais poilsiui reikia aktyvumo, o kartais kaip tik dviejų valandų lengvo filmo ar tiesiog pasėdėti telefone. Gal tai nėra pats kokybiškiausias poilsis, bet kartais jo irgi reikia. Man atrodo, svarbiausia išmokti pajusti, kokio poilsio tau tuo metu iš tikrųjų reikia. Viskas priklauso nuo to, nuo ko esi pavargęs.
Dalyvaujate ir stand-up’e. Ar sudėtingiau žmones prajuokinti, o gal vis dėlto lengviau pravirkdyti?
Nežinau. Dauguma sako, kad prajuokinti yra sunkiau, bet man kažkaip sunkiau pravirkdyti. Ir dauguma mano vaidmenų nėra labai rimti – dažniausiai juose atsiranda komiškų momentų. Tad turbūt kiekvienam savas kelias.
O kaip Jūsų gyvenime atsirado stand-up’as?
Viskas vyksta įvairiai. Rengiame pasirodymus su „Memel Comedy“, taip pat dalyvauju kitų komikų renginiuose, kartais apšildau publiką prieš jų pasirodymus. Bent kartą per savaitę stengiuosi pasirodyti.
Viskas prasidėjo prieš beveik trejus metus, kai Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras surengė atviro mikrofono vakarą („Open Mic“), kuriame kiekvienas norintis galėjo išbandyti save scenoje. Draugas man apie tai parašė ir pasiūlė pabandyti. Dar studijų metais turėjome scenos kalbos egzaminą, kuriame reikėjo pasakoti humoristines istorijas. Tuomet pagalvojau, kad parašysiu trumpą stand-up’o pasirodymą. Dėstytojai sakė, kad visai neblogai pavyko. Tad atgaivinau tą medžiagą, ją papildžiau ir pasirodžiau atviro mikrofono vakare. Viskas susiklostė labai sėkmingai, ir tada atsirado tas kabliukas bei motyvacija tęsti.
Apie ką dažniausiai juokaujate?
Apie viską. Dažniausiai apie tai, ką pats esu išgyvenęs ar pastebėjęs. Daug juokauju apie save, savo draugus, aplinkinius žmones, jų ir savo ydas.
Pakalbėkime apie vaikus ir paauglius, kuriuos Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centre mokote vaidybos. Kaip atradote šį kelią? Juk ne kiekvienas gali dirbti su vaikais.
Kartais ir pats sau užduodu klausimą, ar tikrai moku dirbti su vaikais. Bet man atrodo, kad pedagogo profesija ir teatras labai glaudžiai susiję. Kalbėdamasis su kitais teatro pedagogais pastebiu, jog į teatro studiją dažnai ateina vaikai, kurie galbūt kitur nepritampa. Jie atsineša savo išgyvenimus, vidines problemas, emocijas. Kartais jomis pasidalija, kartais tiesiog bando su jomis susitvarkyti.
Labai džiugu, kad teatro būrelis ar studija tampa vieta ne tik kūrybinei saviraiškai, bet ir saugia erdve žmogui augti. Tiesa, kažkada net buvau pagalvojęs, kad gal esu prastas mokytojas, nes pas mane kone kas antrame užsiėmime kažkas apsiverkia. Galvojau – gal kažką darau ne taip. Bet vėliau supratau, kad tos ašaros dažniausiai byra todėl, jog vaikai pagaliau išdrįsta atsiverti. Jie išsikalba, išsipasakoja, paleidžia tai, ką ilgai nešiojosi savyje.
Todėl man, kaip pedagogui, nėra svarbiausia vien pastatyti gerą spektaklį ar gražiai pasirodyti scenoje. Žinoma, tai irgi svarbu. Tačiau dar svarbiau, kad kartu su aktoriniais gebėjimais augtų žmogaus supratimas apie save, gebėjimas pažinti savo emocijas, susitvarkyti su sunkumais ir drąsiau eiti per gyvenimą. Tai ir yra dalis Valentino Masalskio mokyklos palikimo.
Didžiausias džiaugsmas – matyti, kaip vaikas ar paauglys, kuris anksčiau buvo labai nedrąsus, po truputį perlipa per save ir scenoje padaro tai, ko anksčiau nebūtų išdrįsęs. Pavyzdžiui, turėjau mokinę, kuriai buvo labai sunku parodyti pyktį. Ji sakydavo, kad niekada nepyksta. Greičiausiai tie jausmai buvo tiesiog užspausti. Labai gera matyti, kai per teatrą žmogus po truputį išsilaisvina ir leidžia sau išgyventi bei parodyti visas emocijas. Tai turbūt ir yra didžiausia šio darbo prasmė.
Ko išmoksta vaikas teatro studijoje „Aušra“, net jei jis niekada netaps aktoriumi?
Vaidyba moko geriau suprasti savo ir kitų emocijas. Ugdo emocinį intelektą, drąsą bendrauti, drąsą kurti ir nebijoti savęs parodyti.
Gal moko ir bendrauti su bendraamžiais? Šiais laikais tai ypač svarbu, kai tiek daug laiko praleidžiama prie ekranų.
Taip, čia jau atskira tema. Tikrai matau didžiulę problemą. Aišku, visi dabar šiek tiek gyvename telefonuose, ir tai liečia ne tik vaikus, bet… Tiesiog noriu pasakyti, kad valandų valandas praleisdami telefone labai dažnai prarandame tikrą gyvenimą. O teatras padeda nuo to atsitraukti – čia vaikai bendrauja gyvai, žaidžia, kuria, mokosi būti kartu.
Ką pasakytumėte tėvams, kurie abejoja, ar jų vaikui tinka teatras? Gal jis per drovus, o gal, priešingai, labai aktyvus?
Labai dažnai susiduriame su situacija, kai vaikas ateina į teatrą todėl, kad niekur kitur neprigijo. Tėvai jau būna išbandę įvairius būrelius ir galvoja – gal teatras padės.
Bet, mano nuomone, blogiausia, ką gali padaryti tėvai, tai versti vaiką. Pats prisimenu, kaip mane labai norėjo matyti krepšininku, nors krepšinis man nebuvo prie širdies. Bandžiau, bet supratau, kad tai ne mano kelias.
Aišku, vaikų motyvacija svyruoja. Būna dienų, kai nieko nesinori, tada reikia paskatinti, padrąsinti. Tačiau jei vaikas nuolat sako, kad nenori, reikia juo patikėti.
Vis dėlto manau, kad bent pusmetį teatro būtų naudinga išbandyti kiekvienam vaikui. Anksčiau teatras buvo mokyklose, dabar jo beveik nebeliko. O juk jis ugdo emocinį intelektą, plečia akiratį, moko drąsiau reikšti mintis, perlipti per save, nebijoti suklysti, pakvailioti, suvaidinti, prajuokinti draugus. Visa tai labai reikalinga.
O vėliau jau kiekvienas atranda savo kelią. Svarbiausia – nebandyti per jėgą įgyvendinti savo svajonių per vaiką. Būna, tėvai atveda berniuką sakydami, kad jis turėtų atsiverti emociškai, o jam tuo metu labiausiai rūpi futbolas. Tuomet ieškome būdų prisitaikyti prie vaiko, net jei tenka žaisti futbolą. Bet svarbiausia – ne laužti vaiką, o jį suprasti.
Jei šį interviu skaitytų vaikai ir paaugliai, ką jiems pasakytumėte?
Dar nesu tokio amžiaus, kad turėčiau mokinių, kuriems šiandien būtų trisdešimt metų, bet kiek tenka sutikti žmonių, kurie vaikystėje ar paauglystėje lankė teatrą, beveik visi apie tai kalba su šypsena. Dar neteko girdėti, kad kas nors sakytų: „Lankiau teatrą ir tai buvo bloga patirtis.“
Nesvarbu, ar žmogus vėliau pasirenka aktoriaus kelią, ar visai kitą profesiją – teatro studija dažniausiai lieka kaip labai gražus prisiminimas. Todėl tiesiog ateikite ir pabandykite. Manau, jums bus smagu.
Kokių planų turite rudeniui? Ką veiks teatro studijoje „Aušra“ veiks mažieji?
Su mažaisiais mano tikslas visada yra kuo daugiau žaidimų. Man nelabai patinka, kai teatro būreliuose visas dėmesys skiriamas tik spektakliui, o vaikai dešimtis kartų verčiami kartoti tą patį tekstą. Ypač maži vaikai. Man atrodo, kad taip galima net atmušti norą lankyti teatrą. Mažiems vaikams reikia naujumo, žaidimo, atradimo. Todėl pradžioje daug žaidžiame įvairius teatrinius žaidimus. Svarbiausia, kad jiems būtų smagu.
O paaugliai?
Su paaugliais planuojame kurti spektaklį, kurio darbinis pavadinimas kol kas – „(Pa)auglys“. Jį statome pagal pačių jaunuolių istorijas ir išgyvenimus – apie tai, su kuo jie susiduria kasdien. Tie, kurie prisijungs naujai, pirmiausia stiprins aktorinio meistriškumo pagrindus: atliks įvairius pratimus, žais teatrinius žaidimus, o vėliau įsilies į spektaklio kūrimo procesą. Man atrodo, kad toks kelias yra pats prasmingiausias. Visų laukiame.
Norėdami komentuoti, turite prisijungti.
Parašykite komentarą