Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-09-10 |
Ketvirtadienio popietę lietuvių kilmės amerikietis menininkas Kazimieras Gediminas Prapuolenis (žinomas kaip „Kaz“) padėdamas parašą prie savo kūrinio ant pastato Naujojoje Uosto g. 3 ir taip Klaipėdoje oficialiai pradėjo tarptautinį animacijos ir videožaidimų festivalį BLON. Iki šiol Kaz nebuvo kūręs piešinio sienai. Originalų Kazo piešinį į didelio formato kūrinį „Memelio mieste“ perkėlė tarpdisciplininis menininkas ir iliustratorius Pijus Čeikauskas-Pidžin.
Animacijų bei komiksų kūrėjas iš JAV pasidalino, kaip įsitraukė į animaciją ir „Kempiniuko Plačiakelnio“ kūrėjų komandą bei Klaipėdoje esančio piešinio kūrybiniu procesu.
Kaip pats prisistatote?
Tiesiog Kazas. Komiksų kūrėjas ir dailininkas bei animacijos scenaristas. Dabar mažiau piešiu, kadangi esu scenaristas, bet dar tenka piešti ką nors, kai noriu geriau paaiškint kokį pokštą ar veikėjų išvaizdą.
Užaugau Hobokene, Naujajame Džersyje, bet studijų metais ir po jų gyvenau Niujorke.
Kaip įsitraukėt į animaciją?
Na, sakyčiau buvau toks „pogrindžio“ komiksų kūrėjas. Tiesa, tuo metu tai jau buvo vadinama alternatyviais komiksais. Mane labai sužavėjo 1960-ųjų bei 1970-ųjų pogrindžio komiksai, pavyzdžiui, Roberto Crumbo darbai, „Zap Comix“ ir panašiai. O apie tai, kad noriu kurti komiksus, svajojau dar vaikystėje, tačiau pamatęs pogrindžio komiksus ir tą laisvę, kuria autoriai naudojosi rinkdamiesi bet kokias temas – juk nebuvo jokių redaktorių, jie tiesiog patys leido savo knygas, – supratau, kad tai ir yra kelias, kuriuo verta eiti.
Visgi tai buvo gana uždaras pasaulis, tad pragyventi iš to buvo labai sunku. Taigi nusprendžiau, kad noriu tapti laikraščių karikatūristu. Būdamas kokių septyniolikos siunčiau savo komiksų seriją į įvairias platinimo agentūras. Komiksas vadinosi „Ponas Tarakonas“ (angl. „Mr. Roach“) ir dažniausiai gaudavau tokius atsakymus: „Mes niekada, niekada nespausdinsime komiksų serijos apie tarakoną.“
Taigi supratau, kad visiškai nesuprantu, ką darau. Todėl įstojau į Niujorko vizualiųjų menų mokyklą. Mano dėstytojas – komiksų kūrėjas Artas Spiegelmanas (jis labai išgarsėjo knyga „Maus“ apie savo tėvo patirtį Aušvico koncentracijos stovykloje) – buvo pogrindžio komiksų autorius. Pamenu, kad jis man sakė: „Niekada netobulėsi kaip komiksų kūrėjas, jei nepamatysi savo darbų išspausdintų.“ Tai jau antraisiais studijų metais mano darbus pradėjo publikuoti.
Tuomet dėjau dar vieną didelį žingsnį į priekį: pradėjau kurti ilgesnes istorijas bei kitas komiksų knygas, išleidau keletą savų, o vėliau turėjau savaitinę komiksų skiltį „Underworld“. Ji buvo spausdinama dvylikoje JAV laikraščių, įskaitant „LA Weekly“, o Stephenas Hillenburgas buvo šios komiksų skilties gerbėjas.
Tuo metu jie ruošėsi trečiajam „Kempiniuko Plačiakelnio“ sezonui ir jie norėjo pritraukti žmonių, kurie nebūtų tik baigę Disnėjaus Kalifornijos menų mokyklos. Jie labiau ieškojo kokių keistuolių kaip aš.
Tokio pogrindžio menininko?
Taip. Be to, įdomu tai, kad mano komiksų skiltis kartais buvo tikrai niūri. Bet aš ją keisdavau kas savaitę. Kartais pakeisdavau veikėjus ar sukurdavau naujų, o kartais jie būdavo tiesiog kvaili ar labai keisti. Tad, aišku, Stephenas Hillenburgas manyje įžvelgė, kad „štai šis vaikinas moka per keturis langelius papasakoti istoriją, pateikti pokštą ir viską tinkamai sudėlioti“. Jis turėjo draugą – kilusį iš ten pat, kur aš, iš Naujojo Džersio – su kuriuo dirbo. Tad jis paklausė to draugo: „Kaip manai, jei paskambintume Kazui, ar jis atvyktų į Los Andželą dirbti prie „Kempiniuko Plačiakelnio“?“ O šis atsakė: „Na, gerai… Pagalvokim. Jis – Niujorke gyvenantis pogrindžio komiksų kūrėjas. Tikriausiai daug neuždirba. Jis tikrai sutiks.“ Ir jie buvo visiškai teisūs. Taip įsitraukiau į animaciją.
Minėjot, kad dalis jūsų kūrybos yra niūresnė, o kita – šviesesnė. Kaip visą tai sugalvojat? Kaip atrodo tas kūrybinis procesas?
Kai piešdavau komiksus, nuolat įstrigdavau. Žinot, artėja terminas, viskas turi būti paruošta pirmadienio rytą, kad pasiektų laikraščių redakcijas. O aš sekmadienio vakarą galvoju: „ką daryti?“ Išmokau vieną metodą: atsiguldavau ant sofos savo studijoje ir tiesiog paklausdavau savęs – kaip šiandien jaučiuosi? Ar nerimauju? Ar pykstu? Ar jaučiuosi kvailai? Ar jaučiuosi keistai? Tada tą jausmą perkeldavau pagrindiniam to konkretaus komikso, kurį tuo metu kūriau, veikėjui.
Supratau, kad šis metodas labai puikiai veikė, nes į viską įdėdavau kažką asmeniško. Pavyzdžiui, dirbant prie „Kempiniuko Plačiakelnio“, mes susirenkame scenaristų kambaryje ir kalbamės apie dalykus, nutikusius mums vaikystėje. Žinoma, „Kempiniukas“ nėra toks tamsus kaip mano komiksai, nors visi prie laidos dirbantys žmonės mėgsta siaubo filmus – jei tik galėtume, paverstume šį animacinį filmuką siaubo filmu (beje, mūsų Helovino serijos būna gana keistos). Tačiau mes kalbamės apie tokius dalykus kaip, kad kas tau nutiko vaikystėje. Kaip jauteisi pasiklydęs prekybos centre? Visi tie maži dalykai…
Pavyzdžiui, viena serija, vadinama „Šlapi dažytojai“ (ang. „Wet Painters“), gimė iš istorijos, kurią papasakojo vienas komandos narys. Tėvas jam liepė nudažyti namą. Ir pasakė, kad tai – ypatingi dažai, kurie negali niekur užtikšti, nes kitaip niekada nenusiplaus. O tai buvo visiškas melas! Taigi, mes sugalvojome, kad ponas Krabas tą patį melą pasakytų Kempiniukui ir Patrikui, o kai pabaigoje jie sužino, kad tai melas, jie apspjaudo sienas ir visi dažai iš esmės nubėga žemyn.
O kokia šio naujo kūrinio Klaipėdoje istorija? Kaip sugalvojot imtis šito projekto?
BLON festivalio organizatoriai manęs paklausė ir aš tiesiog sutikau. Šiaip, juokinga tai, kad atrodo, nebuvau nieko piešęs kokius porą mėnesių, nes dabar pagrinde rašau scenarijus „Kempiniukui Plačiakelniui“ ir tik kartais tenka ką nors nupiešti – pavyzdžiui, norint paaiškinti, kaip veikia koks nors pokštas, arba kuriant naują veikėją, kurio išvaizdą reikia sugalvoti, kas yra smagu. Ir štai sėdžiu galvodamas: ką čia jiems sukurti? Tai animacija, tačiau nenorėjau kurti nieko banalaus, dažnai susijusio su animacija. Tada peržiūrėjau savo eskizų sąsiuvinius – būtent tokius vaizdinius ten ir pamatysite. Turiu daugybę keistų eskizų, kurių viršeliai marginti tokiais piešiniais. Tad nusprendžiau nuo to ir pradėti.
Sukūriau du personažus – tai tarsi į dvi dalis padalytas menininkas: vienas laiko pieštuką, kitas – teptuką, o per vidurį – kritikas. Jis tūno kiekvieno menininko viduje.
Argi nenorėtum įkišti piršto kritikui į burną, kad jį nutildytum ir galėtum ramiai dirbti? O visa kita kyla iš to, kaip augau Hobokene, Naujajame Džersyje. Ten – skersgatviai, tvoros, visur pilna šiukšlių, viskas tiesiog išmėtyta aplinkui. Pagalvojau: „O kodėl gi nepanaudojus savosios ikonografijos ir nesitikėjus, kad tai kam nors patiks?“
Norėdami komentuoti, turite prisijungti.
Parašykite komentarą