Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-09-22 |
Vieną rugpjūčio popietę susitikau su senu pažįstamu, tam tikruose Klaipėdos ratuose bei susibūrimuose gerai žinomu, Benu Volodzka – Klaipėdos miesto draugijos pirmininku ir žmogumi, mylinčiu Klaipėdą bei Mažąją Lietuvą.
Susitikome vietoje, kur daugiau nei 239 metus stovėjo Šv. Jono bažnyčia. Paspaudę rankas bei apsikeitę keliais žodžiais apie prieš mus esančios vietos ypatingą reikšmę praeityje, pajudame link pilies bokšto.
Kirtę Turgaus ir Tiltų gatvių sankryžą, prie „IKI Express“ pasukame į kairę. Buvusiame Dienovidžio skvere vyksta darbai, kaip ir už keliasdešimt metrų einant Tomo gatve link Teatro aikštės. Vietoje, kur stovėjo Imanuelio Kanto senelio namas. Kirtus aikštę, atsiduriame netoli Mėmelio miesto. Toliau Naujoji Uosto gatvė ir šalia uosto teritorijos esanti pievelė, kurioje, geriau paieškoję, randame pamatus ir į niekur vedančius kelis laiptus. Einant palei uosto teritorijos sieną pasiekiame „Gaidžio namą“ ir čia mūsų kelias pasuka atgal, link Herkaus Manto gatvės. Priešais viešbutį „Navalis“ esančioje stotelėje išsiskiriame, Benas iškeliauja 14 autobusu, o aš – pėsčiomis į senamiesčio pusę.
Tokių kaip Benas Klaipėdoje tikrai yra. Žmonių, kurie dalyvauja projektų pristatymuose, rašo pastabas ir pasiūlymus, organizuoja veiklas, tuo, įtariu, stipriai užknisdami valstybines institucijas ir nemažą dalį aplinkinių. Žmonių, kurie tai daro iš idėjos, kadangi su tokia veikla net duoną per akcijas sunkiai įpirksi; sviestą tik pasibaigus jo galiojimo laikui. Nes juk kažkoks visuomenininkas, tiesa? Nelabai net aišku, su kuo valgomas ir kam apskritai reikalingas. O gal nereikalingas tas žmogelis, kuriam neužtenka praeiti pro pastatą. Mat, jis dar nori žinoti, kas ten buvo prieš šimtą metų…
Kas būtų, jeigu tokių žmonių vieną dieną neliktų? Jeigu bet kokiai architektūrinei ar plėtros idėjai būtų sakoma „taip“ be išlygų? O architektūrinė visuma ir istorinis kontekstas liktų tik knygose, gulinčiose kavinėse kaip „Kavos Architektai“? Pavartei, padiskutavai, gal pasidžiaugei, kaip buvo gražu, ir išėjęs į gatvę pamiršai.
Gal ir nieko? O gal ne visai nieko?
Kas atsitinka, kai miestas nebegirdi tų, kurie plaučius baigia išspjauti rėkdami: „O kaip čia atrodys po penkiasdešimties metų?“
Liverpulis tam yra gana geras pavyzdys. Ir ne todėl, kad ten nebuvo žmonių, sakančių ne. Priešingai – buvo. Buvo diskusijų, buvo perspėjimų apie tai, kas gali nutikti istoriniam miesto audiniui. Tik jų balsas taip ir nepasiekė tų, kurie priiminėjo sprendimus.
Liverpulio istorinis centras ir prieplaukų teritorijos 2004 metais buvo įtrauktos į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Tačiau vėliau čia pradėti įgyvendinti dideli plėtros projektai, tarp jų – „Liverpool Waters“. UNESCO perspėjo, kad nauji didelės apimties pastatai gali pažeisti istorinę miesto struktūrą, panoramas ir autentiškumą. 2012 metais teritorija buvo įrašyta į Pasaulio paveldo sąrašą, kuriam gresia pavojus, o 2021-aisiais Liverpulio paveldo vieta apskritai buvo išbraukta iš UNESCO sąrašo, konstatavus, kad įgyvendinti pokyčiai lėmė negrįžtamą jos išskirtinės visuotinės vertės praradimą.
Taigi problema ne visada ta, kad mieste nėra žmonių, kurie pasakytų „ne“. Kartais jų yra. Jie rašo, kalba, teikia pastabas, eina į susitikimus. Tik jų balsas lieka kažkur paraštėse, o tuo metu buldozeriai dirba tikslingai valdžiai skelbiant, kad viskas yra gerai ir Liverpuliui nereikia UNESCO.
Ir čia jau kyla kitas klausimas: kas nutinka miestui tada, kai sakančiųjų „ne“ yra, bet jų tiesiog niekas nebegirdi?
Bukareštas būtų to kraštutis pavyzdys.
XX amžiaus devintajame dešimtmetyje buvo beveik ištrintas ištisas istorinis Uranus rajonas. Dėl naujo politinio-administracinio centro ir Parlamento rūmų buvo nugriauti ištisi kvartalai, namai, mokyklos, bažnyčios, sodai. Apie 90 procentų rajono tiesiog nebeliko. Šiandien Uranus rajonas gyvas tik nuotraukose, prisiminimuose, filmuose ir pasakojimuose.
Žinoma, šie pavyzdžiai – ne palyginimui, o kontekstui skirti. Ten buvo kitos aplinkybės ir visiškai kitoks mastas. Tačiau pati pamoka suprantama, ir Liverpulio atžvilgiu kažkuo tolimai artima.
Kartais galima išsaugoti vieną statinį, bet prarasti aplink jį buvusį miestą. Tarsi istorinis pastatas būtų tik dar vienas sklypo apribojimas, o senamiesčio vaizdas – ne miesto vertė, bet trukdis investicijai. Gal todėl ir kyla tas natūralus klausimas: kas būtų, jeigu neliktų sakančiųjų „ne“, o liktų tik taip, kaip kine „Yes Man“:
Nori statyti? Taip.
Nori nugriauti? Taip.
Nori aukščiau? Taip.
Nori žemiau? Taip.
Nori stiklinės dėžės senamiesčio širdyje? Taip.
Nori viešbučio? Taip.
Prekybos centro? Taip.
Dar vieno automobilių tilto? Taip.
Nori pakeisti istorinį vaizdą? Na, juk miestas turi judėti į priekį – Taip!
Pavyzdžiui, piliavietėje stovėtų ne bokštas, o Mėmelio miesto analogas arba kotedžai. Gal nuosavų namų kvartalas. Svarbu, kad liktų griovys, iš kurio būtų galima jachta pasiekti Nidą ar Juodkrantę. Tuo labiau kad pats Mėmelio miestas jau yra realus kvartalas, apimantis gyvenamuosius pastatus, verslo centrą ir požeminę automobilių stovėjimo infrastruktūrą. Tereikėtų pasekti jo pavyzdžiu.
Žemės sklype, kur buvo Šv. Jono bažnyčia, sveikatingumo centrą ar vaikų žaidimų aikštelę pastatyti. „Lidlas“ irgi tiktų, nes juk „Lidlų“ niekada nėra per daug. O ir bažnyčios pamatų tokia konstrukcija nepažeistų. Gal net stiklines grindis būtų galima įdėti, kad apsipirkinėji ir tuo pačiu istoriją po kojomis matai. Patogu, tiesa?
Leisti sugriūti senajam paštui. Arba prisidėti prie jo griūties nieko nedarant. Juk dabar pašto kaip ir nereikia, o žemė ten vertinga. Kažką kitą būtų galima pastatyti. Gal dar vieną „Lidlą“. Arba kažką įdomesnio ar novatoriškesnio? Kažką, kas sudrebintų Liepų gatvę iš pamatų.
Ir taip pagal sąrašą.
Po susitikimo su Benu tokios mintys sukosi einant namų link. Kad gal užtenka. Gal nereikia viso šito visuomeniškumo, paveldosaugos ir architektūrinio ansamblio? Gal reikia baigti su šituo galvos daužymu į sieną? Juk po kurio laiko ims ją skaudėti, o sienai – kas? Ir toliau bukai žiūrės į tave manydama, kad plyta yra plyta ir nereikia čia išsidirbinėti su visokiais pasiūlymais, kai viskas ir taip aišku. Tuo labiau kai dauguma projektų ir taip – iš anksto sutarta. Rašysi peticijas ar rengsi agitacijas, tikriausiai rezultatas vis tiek bus toks pat. Jeigu yra politinis sprendimas, nebent grandine prie pastato prisirakinsi, bus padaryta taip, kaip nuspręsta.
Tad geriau susikoncentruokime į infrastruktūrą. Investicijas. Kvadratinius metrus. Automobilių stovėjimo aikšteles. Naujus fasadus bei funkcijas. Juk ne visiems lemta į kosmosą nuskristi, ne visiems duota suprasti, koks savitas buvo Mėmelis ir kokia savita gali būti Klaipėda. Juk ant „Mersedeso“ irgi įmanoma užsidėti kablį, kad priekabą su šienu būtų patogiau vežti.
Taip yra ir tame nėra nieko blogo.
Norėdami komentuoti, turite prisijungti.
Parašykite komentarą