Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-09-26 |
Kol Klaipėdos piliavietėje liejasi alus, skamba bavariška muzika ir vyksta litrinių bokalų laikymo konkursai, kyla klausimas: kodėl miestas, turintis šimtmečių senumo aludarystės istoriją, renkasi svetimos šventės kopiją, užuot kūręs savąją?
Rugsėjo 25–26 dienomis Klaipėdos piliavietėje vyksta „Oktoberfestas“. Festivalį organizuoja Klaipėdos miesto savivaldybė, kultūros centras Žvejų rūmai ir miesto gastronomijos verslo atstovai. Programoje – bavariška muzika, alaus statinės atidarymo ceremonija, koncertai, konkursai ir linksmybės iki vidurnakčio.
Tačiau už spalvingos šventinės palapinės slypi kur kas įdomesnis klausimas. Kodėl Klaipėda, kurios istorija neatsiejama nuo aludarystės, viešąją šventę kuria pagal Bavarijos tradicijas? Juk Mėmelyje alus buvo verdamas dar tada, kai Miuncheno „Oktoberfestas“ nė neegzistavo.
Mėmelis alų virė dar prieš gimstant „Oktoberfestui“
Mažosios Lietuvos enciklopedijos duomenimis, alaus darykla Klaipėdoje minima jau 1415 metais. XVIII amžiuje mieste veikė net 77 bravorai. Ilgainiui aludarystė tapo svarbia miesto ūkio šaka, susijusia su prekyba, amatininkyste ir uostamiesčio gyvenimu.
1784 metais J. W. Reinecke įkūrė alaus daryklą, iš kurios vėliau išaugo Klaipėdos akcinė alaus darykla – dabartinio „Švyturio“ istorinė pirmtakė. XIX amžiaus pabaigoje mieste plėtėsi ir Bohemijos bravoras, kurio istorinis kompleksas išlikęs tarp Herkaus Manto ir Šaulių gatvių.
Tai ne iš Vokietijos parsivežta festivalio dekoracija. Tai mūsų miesto ekonominė, architektūrinė ir gastronominė istorija. Žinoma, Klaipėdos vokiškasis paveldas yra neatsiejama jos tapatybės dalis. Tačiau tai nereiškia, kad bet kuri Vokietijoje gimusi tradicija automatiškai tampa Klaipėdos tradicija. Bavarijos „Oktoberfestas“ ir istorinė Mėmelio aludarystė – du skirtingi kultūriniai pasakojimai.
Kai savivaldybė tampa alaus šventės organizatore
Šių metų „Oktoberfesto“ programoje numatytas litrinių alaus bokalų laikymo konkursas, kurio nugalėtojai apdovanojami prizais. Festivalio pradžią statinės atidarymo ceremonijoje skelbia Klaipėdos meras ir Vokiečių bendruomenės atstovai.
Tai kelia klausimą ne tik apie miesto kultūrinę tapatybę, bet ir apie savivaldybės vaidmenį formuojant viešų švenčių tradicijas. Alus gali būti gastronominio paveldo dalis. Tačiau šventė, kurios centriniais simboliais tampa alaus statinė, litrinis bokalas ir su jo vartojimu siejama pramogų kultūra, neišvengiamai kelia diskusiją apie alkoholio normalizavimą viešojoje erdvėje.
Kita vertus, festivalio programoje yra koncertų, šokių ir kitų pramogų, kurios nebūtinai susijusios su alkoholio vartojimu. Vokiškos kultūros pristatymas taip pat dera su daugiakultūre Klaipėdos istorija.
Vis dėlto savivaldybei derėtų viešai paaiškinti, kokių kultūrinių tikslų siekiama šiuo renginiu, kiek jam skiriama viešųjų lėšų ir kaip užtikrinama, kad miesto finansuojamos pramogos nebūtų orientuotos vien į alkoholio vartojimą.
O kas būtų, jeigu švęstume Mėmelfestą?
Įsivaizduokime kitokią rugsėjo pabaigos šventę Klaipėdoje.
Piliavietėje atgyja senojo Mėmelio amatininkų, pirklių ir aludarių istorijos. Vietiniai aludariai pristato savo amatą ir jo raidą, istorikai pasakoja apie miesto bravorus, o restoranai ruošia senųjų Klaipėdos krašto receptų įkvėptus patiekalus.
Čia būtų vietos ir šiuolaikiniams vietos muzikantams, ir Mažosios Lietuvos folklorui, ir vokiškojo Klaipėdos paveldo pristatymui. Šeimoms – edukacijos, amatai bei istorinės ekskursijos, o besidomintiems gastronomija – vietinių gamintojų produkcija, įskaitant nealkoholinius gėrimus. Tokios šventės pagrindinis herojus būtų ne alus, o Klaipėda.
Ir tai nebūtų dirbtinai sugalvota tradicija. Jos pagrindas jau egzistuoja – nuo viduramžių Mėmelio aludarių iki šiuolaikinių mažųjų bravorų.
Tradicijos nėra vien gražus pavadinimas renginio afišoje
Miesto šventės formuoja jo įvaizdį. Jos pasakoja turistams, kuo gyvename, ką vertiname ir kuo išsiskiriame.
Klaipėdai nereikia atsisakyti tarptautinių renginių ar svetimų kultūrų. Tačiau greta jų turėtų atsirasti daugiau erdvės savam paveldui. Juolab kad aludarystės istorijos mūsų mieste nereikia išradinėti – pakanka ją atrasti.
Galbūt kitų metų rugsėjį vietoj dar vieno „Oktoberfesto“ galėtume surengti Mėmelio gastronomijos ir aludarystės festivalį? Tokį, kuriame aludarystė būtų pristatoma kaip amatas ir kultūros paveldas, o ne vien kaip proga išgerti dar vieną bokalą.
Nes Klaipėdai nereikia skolintis istorijos. Ji turi savąją.
Norėdami komentuoti, turite prisijungti.
Parašykite komentarą