Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-10-06 |
Jau ne kartą pastebėjau, kad yra dalykų, kurie nuolatos kartojasi. Geri – retai, blogi dažnai. Mano žvilgsnis dažniau nukrypsta į senovės Graikiją, kuri tampa ne archeologiniu, o pedagoginiu lobynu.
Benagrinėdamas cinikų arba kinikų judėjimą prieš esamą santvarką, teisingiau, prieš jos ydas, atradau ir kitų darinių, kurie pasikartoja nuolatos politikoje. Praeina kiek laiko, o klaidos lyg tos pačios. Pavyzdžiui, 1938 metais Čemberlenas mojavo popierėliu sutarties su Vokietija, sakydamas, kad tai užtikrins taiką, o po metų turėjo pradėti karą. Priminsiu, kad sutartį pasirašė tokios dalyvavusios šalys ir vadovai: Vokietija (Adolfas Hitleris), Jungtinė Karalystė (Neville’is Chamberlainas), Prancūzija (Édouard’as Daladier) ir Italija (Benitas Mussolinis). Šiandien mes turime panašią sutartį dėl Ukrainos branduolinio ginklo perdavimo Rusijai ir nuolatinį karą dabar. Bet aš ne apie tai.
Yra liga, kuri būdinga politikams, ją matome nuo didžiausių šalių vadovų iki mūsų valstybės Seimo narių. Aš nenoriu nurodinėti konkrečių JAV ar mūsų Seimo narių, tačiau beveik kiekvienas matys kandidatus į nemokšų titulus.
Jau ir senovėje valstybėse, kuriose buvo demokratinis valdymas, buvo labai svarbus politikų kompetencijos dalykas. Manau, kad visiems turi būti suprantama situacija, kad politikais negimstama, jais tampama palaipsniui. Norėtųsi, kad toks procesas būtų nuoseklus ir jaunas politikas eitų nuo paprastesnių valdymo suvokimų iki aukštų sugebėjimų. Paprastai toks dalykas vadinasi mokymusi. Bet čia pasitaikanti klaida senovės Graikijoje vadinosi amatija. Žodis mažai kam girdėtas yra sudarytas iš dviejų dalių: priešdėlio a- ir šaknies -math. Pirmą mes naudojame žodyje atomas, tai reiškia nedalus. Priešdėlis čia yra neigimas. Šaknis mums girdėta iš žodžio matematika, nors ne visi ją mėgsta. Amatija iš senovės graikų kalbos apytiksliai verčiama kaip „protingas kvailumas“.
Jis pabrėžia, kodėl kitaip protingi žmonės daro blogus ir kvailus dalykus. Žmonėms netrūksta supratimo (normalus kvailumas), bet jie nenori mokytis (todėl ir protingas kvailumas). Klasikas, kuris specialiai vartojo šį žodį, buvo Platonas. Jo „Įstatymuose“ tai skamba taip: „Amatija kyla, kai žmogus neturi supratimo, yra apimtas ne tik nežinojimo, bet ir įsitikinimo, kad yra išmintingas, tarsi puikiai išmanytų dalykus, apie kuriuos visiškai nieko nežino“ (Įstatymai 863c).
Kitoje vietoje jis labiau literatūriškai pabrėžia jauno žmogaus, einančio į politiką, trūkumus. Sokratas: „Bet jeigu esi sutrikęs, argi iš to, kas pasakyta anksčiau [118b], nėra aišku, kad tu ne tik nežinai ( agnoia ἀγνοεῖς) didžiausių dalykų, bet, nors jų nežinai, manai, kad juos žinai?“ Alkibiadas: „Bijau, kad taip.“
Sokratas: „Vargas, Alkibiadai, dėl tavo padėties! Iš tiesų vengiu įvardyti, bet vis dėlto, kadangi esame vieni, leisk man prabilti. Tu esi susituokęs su Amatija, mano gera drauge, iš pačios bjauriausios rūšies; dėl to esi apkaltintas tavo paties žodžiais, tavo paties burna; ir, regis, todėl tu veržiesi į politiką dar nespėjęs įgyti išsilavinimo. Ir tu ne vienas esi šioje padėtyje, bet daliniesi ja su dauguma tų, kurie tvarko mūsų miesto reikalus, [118c] išskyrus vos kelis ir galbūt tavo globėją Periklį.“
Gerai, tai lyg ir praeitis, bet… Dėl nenoro mokytis, kuris būdingas ne tik Donaldui Trumpui ar kai kuriems mūsų Seimo nariams, tenka galvoti, kas yra tokio nenoro priežastys. Literatūroje radau tokią mintį: amatiją sukelia keli veiksniai, tokie, kaip bandos mentalitetas, kognityvinis disonansas, ideologinės ir religinės pažiūros, karingumas ir daugelis kitų.
Sąmoningas pažengusios amatijos laipsnis, ko gero, susijęs su perdėtu pasitikėjimu. Amatikai tiki, kad jiems nereikia mokytis. Vargu ar Trumpas, Le Penn ar Sinica manys, kad jie dar turėtų keistis. Jiems nereikia mokytis, nes jie jau žino atsakymą ir, pasitelkdami savo intelektą, įtikina save, kad žino teisingą atsakymą.
Amatija vyrauja socialiniuose tinkluose. Toks autorius, kai sulaukia kritikos dėl savo pozicijų, negali jų apginti ar net paaiškinti. Vietoj to, jis kartoja savo mintis, elgiasi atmestinai ir dažnai galiausiai sako, kad tiesiog turime sutikti ar nesutikti. Jo pasitikėjimas jam nurodo, kuo tikėti; nereikia mokytis nieko daugiau, ypač tų įrodymų, kurie prieštarauja jo įsitikinimams. Mano minimas Alkibiadas tikėjo, kad tai, kas jam gera, turi būti gera ir jo šaliai. Atėnams tai baigėsi žlugimu.
Norėdami komentuoti, turite prisijungti.
Parašykite komentarą