Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-10-30 |
„Atvira Klaipėda“ rašinių cikle „Primiršta Klaipėda“ tęsia pasakojimą, kaip pirmoji po nepriklausomybės atkūrimo išrinkta uostamiesčio Taryba pirmuosiuose savo posėdžiuose bandė išsirinkti miesto vadovus.
Įkalbėjo profesorius
Pasak Sąjūdžio Klaipėdos skyriaus koordinatoriumi buvusio Algirdo Grublio, perkalbinėti į merus atsisakiusį kandidatuoti Povilą Vasiliauską ėmėsi Vytautas Čepas, Nijolė Požarskienė, jo artimi bičiuliai. „Aš jau buvau nuošalyje, paliktas su apmąstymais, kas bus, jei nepavyks Povilo perkalbėti“, – sakė A. Grublys.
V. Čepas sakė, kad su P. Vasiliausku iš tiesų buvo daug kalbėta. „Kalbėjausi aš, Aleksandras Žalys, Narcizas Rasimavičius. Teko ir nemažai išgerti“, – šypsojosi buvęs Tarybos pirmininkas, Klaipėdos garbės pilietis.
„Sakiau – negi tu mane paliksi su Greičiūnu? Jis juk su visa savo patirtimi mane suvalgys. Bet esminis argumentas buvo „ką, tu mus išduodi?“ – pasakojo V. Čepas.
„Man atšaukus savo kandidatūrą, Savivaldybės taryba nusprendė mero rinkimo klausimą atidėti kuriam laikui. Artėjo Velykos, buvo nuotaika pakili – nuo pečių nusimečiau tokią naštą! Šeimoje atšventėm Velykas, kai antrąją jų dieną man paskambino profesorius Vytautas Jakavičius ir pakvietė mane su mano žmona Janina užlėkti pas jį į namus sudaužti velykinius kiaušinius. Su malonumu ir džiaugsmu priėmėme profesoriaus kvietimą, nes tai buvo man labai brangus, gerbiamas ir mylimas žmogus. Profesorius nebūtų profesorius – įtikinėjimo meistras! Buvo pažadėta, kad mano pasiūlytų komandos formavimo sąlygų bus laikomasi. Ir aš sutikau. Profesorius pelnytai turėjo didžiulį autoritetą, į jo žodžius būdavo įsiklausoma. Išskyrus vienu aspektu – dėl Artašeso Gazariano“, – sakė pats P. Vasiliauskas.
Naujoms sąlygoms – nauji metodai
Į antrą posėdį Taryba susirinko praėjus penkioms dienoms po pirmojo – balandžio 18-ąją. „Aš kalbu Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio miesto tarybos vardu, – stojo į tribūną deputatas Aleksandras Žalys. – Kalbu jos prašymu ir pageidavimu: kandidatu į miesto merus turėtų būti įrašyta ir Povilo Vasiliausko kandidatūra, nors pats pretendentas, kaip deputatai žino, savo kandidatūrą buvo atsiėmęs“, – rašė „Klaipėdos“ korespondentas Aldas Vabuolas.
P. Vasiliauskui jau sutikus kandidatuoti, deputatai turėjo rinktis tarp jo ir Valentino Greičiūno, nes A. Grublys ir Kęstutis Miniotas savo kandidatūras atsiėmė.
„Suprantu didžiulę atsakomybę miestui, jo žmonėms. Būtina išsaugoti visa tai, kas gero buvo sukurta mieste, panaudoti tuos kadrus, kurie yra aukštos kvalifikacijos, kūrybingi, geba pastebėti ir realizuoti užsienio šalių patirtį. Pradinis etapas bus labai sudėtingas, iškils daug problemų ir uždavinių. Manau, kad svarbiausi šie: 1. Ekonominių ir juridinių tarnybų sukūrimas. 2. Butų ir kitų miesto ūkio kompleksų statyba. 3. Ekologijos problemų sprendimas. 4. Dėmesys žmonių sveikatingumui, švietimui, kultūrai“, – taip protokole aprašoma V. Greičiūno rinkiminė kalba.
„Jaučiu didžiulę atsakomybę sutikdamas bolotiruotis. Manau, kad visų pirma meriją reiktų depolitizuoti. Nuolat būtina rūpintis veiklos decentralizacija. Merijos veikloje svarbu pereinamumo principas. Būtina išmintingai panaudoti gerąją patirtį, kvalifikuotus, nesusikompromitavusius kadrus. Mano ūkinė patirtis nedidelė, todėl sieksiu, kad šalia manęs dirbantys žmonės tai kompensuotų“, – cituojamas P. Vasiliauskas.
„Svarstant Valentino Greičiūno ir Povilo Vasiliausko kandidatūras, kai kam kilo abejonių, ar tvirtai pasiryžęs pastarasis stoti prie miesto vairo. Juk dabar toks sunkymetis ir dar politinė padėtis įtempta… Vadovui reikės didelės valios ir ryžto. Tad nenuostabu, jog buvo siūlymų neskubėti rinkti mero, padaryti tai vėliau, kai bus išrinkta miesto Taryba, juoba kad kandidatas į merus balsuojant turi gauti balsų daugumą, t. y. mažiausiai 38 balsus. Pasigirdo balsų, ar nereikėtų paieškoti tinkamesnių kandidatūrų… kituose Lietuvos miestuose. Taigi nuomonių buvo išsakyta įvairiausių. Didelį deputatų susirūpinimą būsimo miesto mero asmenybe liudijo ir klausimai kandidatams. Antai Valentinas Greičiūnas atsakinėjo į deputatų klausimus beveik pusantros (!) valandos. Daug klausimų – ir pačių įvairiausių – buvo pateikta ir Povilui Vasiliauskui“, – rašė A. Vabuolas.
V. Greičiūno atsakymų į klausimus jis neaprašė, citavo tik tai, ką sakė P. Vasiliauskas: „Žinau, kad daugelį domina labai konkretūs klausimai: kaip aprūpinti gyventojus prekėmis, kaip išsaugoti gamtą, kaip pagerinti žmonių medicininį aptarnavimą, kaip sutvarkyti miesto transportą, kaip aprūpinti žmones butais, kaip padėti vargstantiems ir taip toliau. Noriu jus nuvilti ir atvirai pasakyti, kad gatavo recepto, paruošto sprendimo šiais klausimais aš neturiu. Viena žinau, kad iš vieno atėmus ir atidavus kitam, gėrybių nepagausėja, tik atsiranda naujų nuskriaustųjų. Šios problemos yra ne valdymo, o ekonomikos problemos! Naujomis sąlygomis jas reikės spręsti naujais metodais – ne komandavimo, o mokesčių ir mokėjimų nustatymo, investicijų būdu“.
Už V. Greičiūną balsavo devyni deputatai, prieš – 43. Pirmuoju meru buvo išrinktas P. Vasiliauskas, sulaukęs 39 jį palaikiusių balsų ir 13 „prieš“.
Susikirto ir dėl struktūros
Vykdomosios valdžios formavimą deputatai pratęsė kitą dieną. A. Vabuolas rašė, kad ir trečiasis posėdis neapsiėjo be siurprizo: „Su kandidato į vicemerus Artašeso Gazariano parengta merijos struktūros schema deputatai galėjo susipažinti dar prieš svarstymą, tačiau… Nelauktai netikėtai deputatas Marijus Eidukevičius pateikia alternatyvinę merijos struktūros schemą. Kyla šiokia tokia sumaištis. Esminis pasiūlytų schemų skirtumas toks: A. Gazariano struktūroje numatyti keturi vicemerai, M. Eidukevičiaus – vienas. Deputatai gan ilgai ir karštai aptarinėjo pasiūlytus variantus“.
Posėdžio protokole užfiksuota, jog M. Eidukevičius siūlė, kad mero pavaduotojais būtų skyrių vadovai, kitokių pavaduotojų rinkti esą nereikia. Tokia struktūra neva yra pažangesnė, mažiau biurokratiška. Be to, esą būtų sutaupyta daug lėšų. Tuo metu A. Gazarianas tvirtino, kad jo schema parengta „labai kruopščiai, vadovaujantis moksliniais pagrindais“.
V. Greičiūnas savo ruožtu priminė, kad Vykdomojo komiteto laikais buvo penki pavaduotojai. Anot jo, keturi vicemerai – „beveik minimalus skaičius“.
„Kreipiuosi į Jus svarbiu klausimu – valdžios padalijimas. Tarybai turi visų pirma rūpėti, kad merija sudarytų efektyvų mechanizmą deputatų valiai vykdyti. 2-oji schema progresyvi, perspektyvi, bet šiandien ji dar mums netinka, tai ateities problema. Kai išryškės decentralizacijos procesai. Pirmoji schema yra pakankamai drąsi, ir aš jai pritariu. Tarpuvaldis užsitęsė. Todėl būtina kuo greičiau formuoti valdybą“, – protokole cituojamas mero P. Vasiliausko kreipimasis į deputatus.
Anot A. Vabuolo, „svarstyklių lėkštė nusviro A. Gazariano schemos naudai“. Protokole nurodyta, jog 40 deputatų balsavo už tai, kad būtų keturi vicemerai ir penkių asmenų valdyba su sekretoriumi.
A. Gazarianas „Atviros Klaipėdos“ žurnalistui pasakojo, kad jo parengta schema buvo ilgo darbo rezultatas.
„Buvau Sąjūdžio Klaipėdos miesto tarybos narys ir tikrai tikėjome, kad per rinkimus pavyks patekti į valdžią, tad kartu su artimiausiais bendražygiais Povilu Vasiliausku ir Vytautu Čepu svarstėme, ką tokiu atveju darytume. Tuo metu informacijos buvo mažai, bet ėmiau studijuoti užsienietiškas knygas, kurias pavyko gauti, kitų šalių pavydžius, ir galiausiai pavyko parengti tokią struktūrą. Buvau apie tai paskelbęs dviejų puslapių apimties straipsnį „Klaipėdoje“, kuris vėliau buvo išverstas į 15 kalbų“, – dalinosi A. Gazarianas.
Pašnekovo teigimu, pasipriešinimo jo idėjai šaknys glūdėjo dar Sąjūdžio Klaipėdos tarybos rinkimų istorijoje, kai į pastarąją buvo išrinktas jis, dar gerai lietuviškai nemokėjęs kitatautis, o nepateko Dionyzas Varkalis.
„Tapau didžiausiu jo priešu, principo reikalas buvo įrodyti, kad aš nereikalingas, kad tai, ką siūlau, yra netinkama, – teigė A. Gazarianas, anot kurio, D. Varkalis iškart tapo opozicinės vadinamosios Trečiosios frakcijos lyderiu. – Švonderiai buvo ta Trečioji frakcija, jie tik galvojo, kokias pareigas gaus, jiems reikėjo griauti mano autoritetą, principo reikalas buvo prieštarauti, ėmė laidyti visokias nekonstruktyvias pastabas ir aš supykau, pasakiau, ką jūs suprantate apie vadybą, struktūrą, ko čia keliat bardaką. Ir tada jau sulaukiau pareiškimo, kad negerbiu deputatų“.
Bardakas virto bordeliu
Patvirtinus A. Gazariano pasiūlytą schemą, pasak „Klaipėdos“ korespondento A. Vabuolo, P. Vasiliauskas pasiūlė keturis kandidatus į vicemerus: A. Gazarianą, V. Greičiūną, Kazimierą Vaišvilą ir Rimantą Ulevičių. Protokole nurodomi ir alternatyvūs kandidatai: vietoje K. Vaišvilos – Andrejus Vaičiulis, vietoje R. Ulevičiaus – V. Žindžius.
„Politika savo ruožtu, o miesto gyvenimas teka savo vaga, viskas turi veikti, funkcionuoti. Rinkos ekonomika buvo tik projektuose ir projekcijose, visos miesto gyvenimo sritys, visos paslaugos, prekyba, jau nekalbant apie sveikatos apsaugą, švietimą buvo miesto savivaldybės atsakomybė. Eksperimentuoti bus galima kada nors, dabar reikėjo užtikrinti miesto funkcionavimą, kad būtų prekių, vaistų ir šilumos, kad gatvės būtų valomos, namai prižiūrimi ir remontuojami, vargstantieji būtų remiami, sergantys – gydomi. Miesto valdymą turi organizuoti kompetentingi žmonės, turintys žinių ir patirties. Būtent todėl mero pavaduotojais buvo pasiūlyti tokie profesionalai kaip Kazimieras Vaišvila ir Valentinas Greičiūnas, kurie puikiai susitvarkė su savo pareigomis ir dėl kurių tikrai nepagrįstai aš buvau puolamas nuo pat pirmų dienų mero pareigose. Vicemeru buvo siūlomas ir tuo metu Lietuvoje bene vienintelis tikras savivaldos ekspertas Artašesas Gazarianas. Artašesas Sąjūdžio kandidatams į miesto Tarybą organizavo mokymus ir seminarus, parengė miesto savivaldos valdymo struktūros reformos schemą ir planą, konsultuodavo kitų Lietuvos miestų ir ne tik Lietuvos savivaldos žmones, kaip nuo sovietinio valdymo pereiti prie savivaldos. Jo indėlis diegiant savivaldą Klaipėdoje – didžiulis ir labai svarbus. Ulė (Rimantas Ulevičius – M. V. past.) buvo mano mylimas, brangus ir artimiausias bendražygis, bendramintis, draugas. Per jo laidotuves su Eugenijumi Gentvilu liūdnai juokavome, kad laidojame daugybės žmonių geriausią draugą. Tai buvo neįtikėtinos energijos, retos charizmos žmogus, fantastiškų idėjų generatorius, nepailstamas organizatorius, ištikimiausias draugas, pasirengęs 7/24 režimu ateiti į pagalbą. Jei reikia – ir kumščiais tiesiogine žodžio prasme, nes buvęs boksininkas. Tai buvo moksleivių numylėtinis mokytojas, mokyklos direktorius, žygių vadas. Vienas iš pirmųjų Lietuvis savanorių, „žaliaraištininkas“, Lietuvos skautų judėjimo atkūrėjas ir pirmasis vadas, aktyvus sąjūdietis! Savaime suprantama, Ulė buvo puikus vicemeras! Net oponentai jį gerbė. Ir net prisibijojo, kaip ne kaip boksininkas“, – taip savo pasirinkimą „Atviros Klaipėdos“ žurnalistui paaiškino P. Vasiliauskas.
Posėdžio protokole cituojami tik K. Vaišvilos ir R. Ulevičiaus pasisakymai.
„Dirbu Vykdomajame komitete trejus metus. Rūpinausi komunalinio ir butų ūkio, kapitalinės statybos klausimais. Problemų daug. Svarbu turėti lėšų ir medžiaginių išteklių, tobulinti valdymo struktūrą, gerinti darbų kokybę ir eksploataciją. Reikia spartinti transporto magistralių statybą, įdiegti troleibusų eismą mieste. Yra daugybė ir konkrečių spręstinų mieste problemų“, – teigė K. Vaišvila.
„Sritys, kurioms man tektų vadovauti, tai sveikata, gyventojų socialinė apsauga, jaunimo reikalai, kūno kultūra ir kt. – labai sudėtingos, nevienalytės. Vadovaujant reikėtų atsisakyti komandavimo, daug tartis, formuoti koncepcijas veiklai, reikalui esant lanksčiai jas keisti, tobulinti“, – kalbėjo R. Ulevičius.
Pasak A. Vabuolo, dėl A. Gazarianо kandidatūros buvo balsuojama net triskart. „Trečiąjį kartą prireikė net vardinio balsavimo, nes per pirmus du kartus niekaip skaičiuotojai nesugebėjo teisingai suskaičiuoti balsų. Ir taip skaičiuoja, ir anaip, o bendro skaičiaus 52 (tiek deputatų dalyvavo sesijoje) niekaip negauna: tai daugiau, tai mažiau. Tik po vardinio balsavimo galų gale paaiškėjo, kad už šią kandidatūrą balsavo 35 (penki „prieš“ ir 12 susilaikė). Taigi šiaip ne taip ir šią „problemą“ deputatai per didelius vargus įveikė. Tokiu būdu A. Gazarianas, nesurinkęs daugumos balsų, vicemeru neišrinktas“, – rašė korespondentas. Tuo metu protokole nurodoma, kad prieš A. Gazarianą balsavo šeši politikai, o susilaikė 11.
Daugiausia balsų „už“ tarp pretendentų į vicemerus – 48 – gavo R. Ulevičius, niekas prieš jį nebalsavo, keturi deputatai susilaikė.
K. Vaišvilą palaikė 45 politikai, vienas balsavo prieš, šeši susilaikė.
V. Greičiūnas vicemeru buvo išrinktas 40-ia balsų, vienas deputatas buvo prieš jį, 11 susilaikė.
V. Greičiūno teigimu, jis sutiko eiti į vykdomąją valdžią, nes tiek pats P. Vasiliauskas, tiek jo pasirinktas K. Vaišvila turėjo atitinkamos parties, R. Ulevičius nebuvęs koks radikalas, o „aktyvus vyras“. „Aš pats niekada nebuvau ideologinis politikas, man politika nebuvo nei hobis, nei interesas. Visada linkau prie praktinių reikalų. Turėjau užsiimti tuo pačiu, ką ir prieš metus – reikėjo tęsti, kas bus pradėta, nes nors investicijos buvo apsunkėjusios, bet dar judėjo iš to pačio įsibėgėjimo“, – kalbėjo V. Greičiūnas, pripažinęs, kad vėliau visgi buvo dirbti labai sunku, nes į Tarybą atėjo gal ir gerų intencijų turėję žmonės, bet be atitinkamo supratimo ir patyrimo.
Pasak į visas iki šiol nepriklausomos Lietuvos periodo Klaipėdos miesto tarybas išrinkto Rimanto Taraškevičiaus, A. Gazariano į vicemerus nepraleido Sąjūdis, kuriam netiko šio politiko tautybė.
„Mano mamos mama buvo lietuvė iš Dzūkijos, ji ištekėjo už lenko, todėl mano mama jautėsi esanti lenkė. Tėtis – armėnas. Mano tėvai susipažino tremtyje. Gimiau ir ankstyvą vaikystę praleidau Krasnojarsko krašte“, – taip apie savo kilmę dienraščio „Klaipėda“ žurnalistei Daivai Janauskaitei 2012-aisiais buvo sakęs A. Gazarianas.
V. Čepo nuomone, A. Gazariano tautybė galėjo būti vienas iš faktorių, nes jis kalbėjęs su akcentu, bet tikriausiai ne pagrindinis.
„Povilui reikėjo Gazariano, kad jis sukurtų naują administraciją. Gazarianas buvo, ko gero, vienintelis toks specialistas visoje Sovietų sąjungoje, bet jis aštrus žmogus – kas galvoje, tą ir sako. Jei klausimas būdavo kvailas, tai jis tai ir pasakydavo. Jis žinojo gerokai daugiau nei daugelis, kalbėjo angliškai. Daugelį, ko gero, papiktino toks jo žinojimas ir nepriklausomumas“, – kalbėjo V. Čepas.
„Artašesas buvo labai aktyvus ir populiarus sąjūdininkas, ne tik Klaipėdos Sąjūdžio tarybos narys, jis buvo Lietuvos Sąjūdžio Seimo narys, jo balsas buvo girdimas Lietuvoje. Kai kuriems miesto tarybos nariams nepatiko Artašeso bendravimo maniera, jis galėdavo be užuolankų kvailiui tiesiai pasakyti, kad kalbi kvailystes nepriklausomai nuo kvailio užimamų pareigų, o „visų klausimų ekspertui“ gana griežtu tonu pasiūlyti pirma pasidomėti ir pasigilinti į reikalą, o tik po to lipti „ant bačkos“, – savo nuomonę išdėstė P. Vasiliauskas.
Pats A. Gazarianas teigė, jog neketino eiti į politiką, nes jau buvo gavęs darbo pasiūlymą Mokslų akademijoje, bet esą ilgai įkalbinėtas kandidatuoti į merus P. Vasiliauskas tik Tarybos posėdžio išvakarėse sutikęs tai daryti, jei jo pavaduotoju būsiąs ir jis.
Anot A. Gazariano, buvo aišku, kad po struktūros patvirtinimo Trečioji frakcija liko giliai įžeista ir ruošėsi kerštui. Vienas iš deputatų jo ankstesnę repliką apie bardaką net „išvertė“ į tai, kad jis esą palyginęs Tarybą su bordeliu.
Pareiškė atsistatydinsiantys
A. Gazariano teigimu, po nepavykusių balsavimų dėl jo kandidatūros buvo trumpas P. Vasiliausko ir V. Čepo pasitarimas, po kurio jie parašė atsistatydinimo pareiškimus, nes pirmojo sąlyga dėl meravimo buvo vicemeras A. Gazarianas, o antrojo dėl pirmininkavimo Tarybai – meras P. Vasiliauskas.
„Tai sužinojusi Trečioji frakcija ėmė džiaugtis, kaip jie dabar visus mus nušluos ir ėmė dalintis postus. Tačiau aš supratau, kad tai būtų buvusi aklavietė, nes klaipėdiečiai buvo pirmoji Lietuvoje susirinkusi savivaldybės taryba, Povilas – pirmasis visoje Lietuvoje išrinktas meras. Kadangi man nereikėjo antpečių, sugalvojome sprendimą, kad dirbsiu mero patarėju, kurio nereikėjo tvirtinti Tarybai, bet kartu ėjau ir vicemero pareigas“, – dalinosi A. Gazarianas.
V. Čepas sakė jau negalintis prisiminti, ar iš tiesų jiedu su P. Vasiliausku buvo nusprendę atsistatydinti jau antrąją pastarojo darbo dieną. „Sunku jau prisiminti, kokia ten košė tada buvo“, – sakė jis.
Tuo metu P. Vasiliauskas patvirtino A. Gazariano žodžius. „Po tokio miesto Tarybos akibrokšto su Vytautu Čepu pareiškėme apie atsistatydinimą. Nepamenu detalių, kam ir kokiais argumentais pavyko pakeisti šį mūsų su sprendimą, vienok tiek aš, tiek Čepas likome savo pareigose, o Artašesas tapo Klaipėdos miesto mero patarėju ekonomikos klausimais“, – sakė P. Vasiliauskas.
Panaikino mandatą, atleido A. Žalį
Kadangi R. Ulevičius buvo išrinkta deputatu, toks mandatas nederėjo su vicemero pareigomis ir jis dar tame pačiame posėdyje buvo panaikintas.
Šiaip ne taip išsprendę trijų vicemerų klausimą, deputatai tikriausiai vienbalsiai (protokole nėra jokių užuominų apie balsavimą) pritarė M. Gorbačiovui skirto laiško tekstui.
Lygiai taip pat protokole nurodyta dėl kreipimosi, kuriame miesto įmonės ir įstaigos ragintos neteikti jokios informacijos kariniam komisariatui.
Nors posėdžio protokole nėra tokios informacijos, tačiau tarp Klaipėdos regioniniame valstybės archyve dabar saugomų dokumentų yra ir tą pačią dieną priimtas sprendimas dėl Alfonso Žalio atleidimo iš Vykdomojo komiteto pirmininko pareigų atgaline data – nuo balandžio 18 d.
A. Žalys šias pareigas ėjo nuo 1969-ųjų.
Rašinių ciklo „Primiršta Klaipėda“ kūrimą remia AB „KN Energies“
Norėdami komentuoti, turite prisijungti.
Parašykite komentarą