Žmogus – ne ameba. Net vairuodamas didelį ir visa traiškantį politinį buldozerį kai kada vis dėlto prisimena ir savisaugos instinktus (ar sankryžoje nesutiks dar didesnio buldozerio?), ir mamos beigi tėtės auklėjimo pamokas vaikystėje – ką daryti padoru, ką – ne.

Premjeras, ko gero, suprato, kad Vyriausybės pasitarimo metu laisvos žiniasklaidos adresu jo pasakytos pastabos nebuvo itin korektiškos, todėl žurnalistams gavus tą įrašą ir ėmus, jo supratimu, kočėlu it kokią tešlą kočioti, gali išryškėti premjero – „ligi šiol neregėto skaidrumo siekiančio iki širdies gelmių demokrato” tikrasis gan frankenštainiškas veidelis.

Svarstant klausimą dėl visuomeninio transliuotojo LRT reikalų Seime ketvirtadienį Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis ragino: „Aš siūlau ypatingą skubą tam, kad šita tema nebūtų ilgai nešiojama, ir prašau už ją balsuoti“. Iš kur ta skubos iniciatyva? Iš auklėjimo, iš tėvų grįstos moralės. Seimo lyderis kuo puikiausiai supranta, kad, LRT klausimą svarstant ilgai, kukurūzus naikinančią publiką politiniame teatre gali ne tik pulti nuobodulys.

Daug blogiau – visuomeninio transliuotojo pažabojimo apologetai turi visas galimybes proceso metu nusišnekėti į pievas, susikompromituoti, padėti publikai galutinai išryškinti valdančiųjų Seime tikrąsias LRT reformų užmačias.

Mane asmeniškai šia tema ypač domina toks klausimas: jeigu į LRT tarybą skiriamų personažų kadencijos bus sutrumpintos, ar bus žengtas kitas žingsnis, apie kurį dabar niekas nekalba viešai: ar bus kartu įteisintas tų, trumpesnių narių, atšaukimo iš LRT tarybos mechanizmas? Už tai, kad nepateisino jį delegavusiųjų vilčių. Jeigu taip, tai apie politinės įtakos į LRT redakcinę ir kadrų politiką galėsime nesiginčyti. Ji tokia ir bus. Tai bus aišku net R. Karbauskio karvei.

Dar vienas šios savaitės epizodas iš moralės operos. Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis iščiuožia į verslo forumą Japonijoje nurodęs sunaikinti Vyriausybės pasitarimo garso įrašą. Kaip sako – dėl Vyriausybės kompiuterių tinklų saugumo? Mėšlas! Manding, jis suprato, kad to pasitarimo metu laisvos žiniasklaidos adresu jo pasakytos pastabos nebuvo itin korektiškos, todėl žurnalistams gavus tą įrašą ir ėmus, jo supratimu, kočėlu it kokią tešlą kočioti, gali išryškėti premjero – „ligi šiol neregėto skaidrumo siekiančio iki širdies gelmių demokrato” tikrasis gan frankenštainiškas veidelis. Tokią tešlą kočioti galima ligi pat kitais metais įvyksiančių prezidento rinkimų. Ir tai patikti gali tik visuomenės mažumai, kuriai demokratija, teisė ir asmeninė atsakomybė jau senokai lenda per gerklę. Tiems, kurie nekenčia normaliai dirbančių žurnalistų.

Gali būti, kad dėl to buvo pasirinktas p. Skvernelio ir jo komandos supratimu elegantiškas ir paprastas sprendimas: net ir gavus kelių žurnalistų, jų atstovaujamų redakcijų oficialias užklausas tą įrašą gauti, nutarta jį sunaikinti (tikėkime, kad tai tiesa). Na, dėl elegancijos čia daug kas nesutiktų.

Diduma žurnalistų pasakytų tiesiai šviesiai: sprendimą galima palyginti su smūgiu laužtuvu į dantis. Kaip mums sufleruoja posakiais turtinga rusų kalba: prieš laužtuvą muštynėse nėra jokios efektyvios kontrpriemonės, išskyrus vieną – jeigu oponentų rankose nėra kito laužtuvo.

Ar žiniasklaida turi savo laužtuvą? Pagyvensim – pamatysim.

Jeigu žurnalistų bendruomenei pavyks Vyriausybę už šį, mūsų nuomone, neteisėtą veiksmą, paduoti į teismą, daug elegancijos ten nebus. Ko gero, to įrašo nebegausime, nebent Vyriausybės kanceliarijoje rastųsi koks nors disidentas, išsaugojęs jo kopiją (menka tikimybė). Tačiau teismas gali ne tik įvertinti Vyriausybės kanceliarijos veiksmų teisėtumą ir nustatyti galimus kaltuosius, bet – ir tai svarbiausia – suformuoti naujas, valdžiai itin nepatrauklias jos biurokratinės elgsenos normas. Kurios nė iš tolo neprimins buvusio komforto – ką noriu sunaikinu, ką noriu – saugau, noriu – duodu, noriu – ne.

Jau nekalbant apie tai, kad po istorijos su įrašu Vyriausybės kanceliarijoje žiniasklaida ne tik solidariai susitelkė dėl savo intereso, bet ir turėjo progos įsitikinti, kad turėjo reikalų su purvinu policininku (angl. Dirty Cop). Policininkų bendruomenėje, kur daugelis žino apie daugelį kolegų, purvino policininko įvaizdį nusiplauti yra net sunkiau, nei purvinam/susitepusiam žurnalistui.

Kitaip tariant, štai kaip atrodo tasai elegantiškas „vaizdzialis”.

Vyriausybė prieš save sutelkė žurnalistų bendruomenę tuo, kad žengė keletą žingsnių, kurie apribojo žurnalistų galimybes dirbti kokybiškai savo darbą. Kokių pasekmių dabar gali tikėtis valdžia?

Kvepia karu, kuris normaliomis aplinkybėmis niekam nereikalingas. Tačiau ne žiniasklaida jį pradėjo. Buvo įžūliai provokuota susivienyti, susirinkti sostinės V. Kudirkos aikštėje, protestuoti, rinkti detales, tikrinti popierius.

Neturime iliuzijų, kad šita valdžia ateityje nesiims įvairių politinių sprendimų, kurie ribos mūsų galimybes dirbti, o auditorijos teisę žinoti. Tačiau manau, kad tokio karo metu aukų patirs abi pusės.

Tą renkasi valdžia, o žiniasklaida negali nepakelti mums po kojų numestos pirštinės.