Vos prieš dvi savaites interneto naujienų portalo „Delfi.lt” žurnalistai išsiaiškino, kad Vyriausybė paslapčia sumanė padidinti mokesčius individualia veikla užsiimantiems šalies piliečiams. Vieniems įmokos į „Sodrą” nuo 2019-ųjų didės simboliškai, kitiems daugiau. Savaime suprantama, žinios apie tokį siurprizą valdžia netrimitavo.

Didinimo schemą išskaičiavo asocijuotos verslo struktūros, kurių atstovai tvirtino, esą Vyriausybė visus tiesiog apgavo, nes anksčiau derybose ir konsultacijose buvo žadėjusi to nedaryti.

Stambaus verslo atstovai liūdnu veidu šaiposi iš p. Skvernelio iniciatyvų ir siunčiamų „Gedimino laiškų”, kviečiančių į Lietuvą kitus prekybos centrų tinklus. Jų požiūriu, tai, kas išties šiandien turėtų rūpėti Vyriausybei dėl verslo aplinkos, yra faktas, kad per keletą metų iš šalies pasitraukė keli bankai ir šiandien realiai Lietuvos rinkoje veikia du. Martyno Vainoriaus nuotr.

Šią savaitę ministras pirmininkas Saulius Skvernelis jau iškilmingai pareiškė, kad jo vadovaujamas ministrų kabinetas ir Seime posėdžiaujantys bendraminčiai iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos netrukus apsvarstys ir, ko gero, priims svarbių dokumentų paketą, kurio tikslas – uždėti apynasrį stambiesiems prekybos tinklams ir pažaboti kylančias kainas.

Tarp svarbiausių ir labiausiai trimituojamų šio reikalo aspektų – padidinti konkurencinę aplinką prekybos sektoriuje, suteikiant lengvesnes sąlygas, mažinant biurokratines ir administracines kliūtis smulkiam bei vidutiniam verslui.

Kaip gali būti susijusios šios dvi žinios? Viena vertus, man jos atrodo viena kitai esmingai prieštaraujančios.

Nes Vyriausybė rodo skatinanti rastis naujas verslo nišas smulkiam bei vidutiniam verslui, tuo pat metu „pamalonindama” jį didesniais mokesčiais.

Kitaip tariant, Vyriausybės kova už didesnę konkurenciją labiau panaši į mimikriją ([angl. Mimicry < gr. Mimikos – mėgdžiojimas], biol. individo supanašėjimas su aplinkos daiktais, kitais gyvūnais arba augalais, padedantis jam apsisaugoti nuo priešų, TŽŽ, Vilnius, 2001).

Galima spėti, kad vėl su fanfaromis priims kažin kokią kovos su kainų augimu programą, vėliau pasigaus kokių nors palankių, tačiau realiam gyvenimui jokios reikšmės neturinčių statistinių duomenų ir pradės juos viešai kočioti prieš kitais metais įvyksiančias trejų rinkimų kampanijas, esą kainų mažinimo programa, kurios Lietuvoje netaikė nė viena ligšiolinė vyriausybė (be šio užkeikimo kartojimo Lietuvoje išvis nebėra nė vienos politinės naujienos iš valdžios rūmų), sėkmingai veikia.

Kita vertus, vertinant ilgėlesnę perspektyvą, tokie p. Skvernelio žaidimai mokesčiais gali turėti ir kitokių pasekmių. Tarkime, jūs patikėsite gražiomis šitos valdžios serenadomis apie Lietuvoje gerėjantį gyvenimą ir stačiai šviesiausią pasaulyje verslo aplinką šalyje, nutarsite imtis individualios veiklos (jų yra įvairių – nuo teisinių paslaugų teikimo ligi prekybos). Sėdėsite, skaičiuosite, nemiegosite naktimis, tačiau kokie mokesčiai jūsų laukia nuo Naujųjų metų, sužinosite veik atsitiktinai š. m. spalį. Kai pamėginsite apie tai paklausti valdžios, ji jums pasiūlys internete susirasti tuziną stebuklingų skaičiuoklių, kurios ir pateiks visus atsakymus. Tačiau nė viena stebuklingoji skaičiuoklė jums neparodys, kokių valdžios dovanėlių jūs sulauksite kitų metų spalį. Lieka tik įsivaizduoti, kiek liks jūsų entuziazmo imtis individualios veiklos ar verslo.

Nors individualios veiklos, patentų institutai labai nepatinka kairesnių pažiūrų ekonomistams, jie sugalvoti taip pat ir tam, kad daugiau žmonių būtų patys sau darbdaviai ir, krentant ūkio augimui, kliautųsi savo idėjomis, gebėjimais, o ne skubėtų prie socialinių ar bedarbystės pašalpų langelių.

Taigi, šia prasme p. Skvernelis siunčia labai aiškią žinią individualistams tuo metu, kada net didžiausios įmonės ruošiasi ekonomikos sulėtėjimui, optimizuoja verslo sąnaudas ir po truputį atleidžia darbuotojus, be kurių gali apsieiti.

Valdžios logiką galima suprasti: į populizmą linkusiems politikams visada yra smagiau, kada jų kuo daugiau žmonių ko nors prašo, o jie gali numesti po keliolika eurų išmaldos.

Dar keletas pastabų apie Vyriausybės „kainų mažinimo” iniciatyvų esmę.

Sutinku, kad jos ne iš piršto laužtos ar plynoje vietoje išgalvotos. Man pačiam teko girdėti, kad stambieji prekybos centrai „laužia” tiekėjus, kad šie būtų kietesni smulkesniems prekybininkams, tačiau nepavyko surinkti įtikinamų įrodymų, patvirtinančių tokias kalbas.

Nors dėl miestuose įvykusios akropolizacijos sriūbauja ne vienas ir ne du žmonės, kovoti su tokia prekybos centrų plėtros pasekme, ko gero, jau neproduktyvu (žinoma, nelygu, koks tikrasis kovos tikslas). Traukinys išvažiavo dar praėjusiojo amžiaus paskutiniame dešimtmetyje.

Didmiesčiuose pamažu atsirandančios nedidelės parduotuvės, kuriose prekiaujama išskirtinėmis prekėmis, kurių nepriima didieji prekybos centrai, rodo, kad iniciatyvūs žmonės ieško ir sėkmingai randa nišų, kuriose gali plėtoti savo veiklą. Labiausiai jiems trukdo ne prekybos centrai, o mokestinius siurprizus nuolat sugalvojanti valdžia. Tačiau tokio verslo esmė – išskirtinumas, o ne prekių pardavimas skolon ar netoli esančios mokyklos auklėtinių šėrimas bulvių traškučiais bei kokakola, nes iš mokyklų jie išgyvendinti.

Ta pačia proga ir apie stambiuosius. Prieš kelias savaites teko kalbėtis su vienu gana stambaus verslo atstovu. Jis liūdnu veidu šaipėsi iš p. Skvernelio iniciatyvų ir siunčiamų „Gedimino laiškų”, kviečiančių į Lietuvą kitus prekybos centrų tinklus. Jo požiūriu, tai, kas išties šiandien turėtų rūpėti Vyriausybei dėl verslo aplinkos, yra faktas, kad per keletą metų iš šalies pasitraukė keli bankai ir šiandien realiai Lietuvos rinkoje veikia du. Mano pašnekovo teigimu, jo verslo plėtrai šiuo metu reikalinga maždaug 10 mln. Eur paskola. Maža to, kad šiais laikais su bet kuriuo banku kalbėtis nėra lengva, tačiau  vien už tokio dydžio paskolos administravimą bankai Lietuvoje nori gauti apie 150 tūkst. Eur. („nenori, neimk”). Savaime suprantama, palūkanos ir banko marža į šią sumą neįskaičiuotos.

Svarbiausias klausimas: kas bus tas galutinis paskolos administravimo mokesčio mokėtojas? Ko gero, kad mano pašnekovo klientas. Nelygu, tačiau ir nesvarbu kas jis: verslininkas, didmeninis ar mažmeninis vartotojas arba valstybė.