Žinia, Seimui šiuo metu pateiktas svarstyti kažkokios lenkės pasiūlymas nedarbo diena šalia lapkričio 1-osios paskelbti ir lapkričio 2-ąją, t. y. Vėlines. Esą vienos dienos lietuviams nepakanka visiems giminių kapams apvažiuoti.

Ar begalima sugalvoti kvailesnį dalyką šalia daugybės jau įteisintų nelogiškų draudimų?

Pirmiausia, kyla klausimas – o kodėl būtent šiomis dienomis būtina aplankyti visus giminės mirusiuosius? Kodėl to negalima padaryti, pvz., eilinį savaitgalį?

Tik dėl to, kad visi taip daro? Tik dėl to, kad Visų Šventųjų ir Vėlinių dienomis tai neva privalu daryti? Kur tai parašyta, kas konkrečiai tai nustatė? Gal šalies Konstitucija?

Ir prasideda nepabaigiamos kelionės į kapines, iš paskutiniųjų stengiantis ant velionio kapo užritinti kuo didesnį akmenį, kad, neduok Dieve, už kaimyno mažesnis nebūtų. Martyno Vainoriaus nuotr.

Bet tai – tik smulkmena, sakykim, forma.

O juk svarbiausia yra turinys. Deja, bet jis irgi neatrodo itin patraukliai.

Liūdna, bet faktas: mirusiuosius dalis lietuvių, ypač vyresnio amžiaus, myli labiau už gyvuosius. Dar daugiau – neretai juos tik ir pradeda mylėti tada, kai šie iškeliauja Anapilin.

Ne toks jau retai gyvenime sutinkamas atvejis: gyveno vyras su žmona kaip katė su pele, nuolat riejosi, pykosi, per kuprą ne kartą vienas kitam užmesdami, bet užteko vyreliui pakratyti kojas – ir jau sriūbauja našlė, rankas grąžydama, savo išėjusįjį vos ne angelu vadindama, be kurio tolimesnio savo gyvenimo tiesiog neįsivaizduojanti.

Ir prasideda nepabaigiamos kelionės į kapines, iš paskutiniųjų stengiantis ant velionio kapo užritinti kuo didesnį akmenį, kad, neduok Dieve, už kaimyno mažesnis nebūtų…O kur dar nuolatiniai gėlių laistymai ir kiti tupinėjimai apie kapą kur kas rūpestingiau, nei kad buvo rūpinamasi pačiu velioniu, jam gyvam esant.

Kaip čia neprisiminsi smagaus anekdoto apie tai, kuo įvairių tautybių žmonos skiriasi viena nuo kitos: lietuvė žmona esą iš visų kitų geriausiai rūpinasi kapais…

O juk šių kai kurių tautiečių pomirtinio gyvenimo sureikšminimui, mistifikavimui ir kone idealizavimui nepritaria nei pati Bažnyčia, nei religinės dogmos. Nes ir Biblijoje pasakyta: „Palikite mirusiuosius mirusiems“…

Žinoma, tautos tradicijos yra svarbus dalykas ir niekas jų atsisakyti neragina bei artimųjų kapų lankyti nedraudžia. Anaiptol. Tačiau kai rūtų darželiais paverstų kapaviečių ravėjimui bei puoselėjimui iš paties Seimo tribūnos siūloma skirti net du laisvadienius – tai jau prasilenkia su elementaria logika.

Ir tik nereikia apsimetinėti, kad šis seimūnės siūlymas su artėjančiais kitų metų trejais rinkimais neturi nieko bendra. Turi, ir dar kaip turi, nors, paradoksas, populistinis, į garbaus amžiaus rinkėjus nukeiptas siekis turėti papildomą laisvadienį kapams lankyti būtent jiems yra mažiausiai aktualus – ko jau ko, o laisvų dienų senjorai turi sočiai!

Tad gal jau laikas būtų pradėti pirmiausia labiau mylėti šalia esančius gyvus savo artimuosius, o Seimo nariams imti rūpintis, kaip palengvinti dirbančių, kuriančių, vaikus auginančių Lietuvos žmonių gyvenimą, užuot siūlius tradicinį mirusiųjų pagerbimą paversti daugiadienėmis laidotuvėmis…