Elektros energija, gamtinės dujos, šiluma ir greičiausiai automobilių degalai kitąmet kainuos brangiau. Suprantama, kad tokios naujienos niekam nepatinka.

Tačiau, kita vertus, jos neišvengiamos: esame globalioje rinkoje, kurioje kažkas brangsta, kažkas pinga, kažkas kažkuo spekuliuoja, kažkas kažką subsidijuoja, kažkas plečia, tobulina savo infrastruktūros galimybes (tai taip pat kainuoja). Jei neklystu, patys pasirinkome būti globalioje rinkoje, todėl net prie jos grimasų reikia prisitaikyti. Taigi dabar šis reikalas brangsta. Kas jau niekada nekinta – tai atminties trumpumas.

Šiandien politikoje vis labiau formuojasi naujas „gero tono” ženklas – apipilti kritika suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą. Esą jis brangus, jo galbūt visai nereikia, o jeigu reikia – tai kitokio. Martyno Vainoriaus nuotr.

Mes neprisimename, kad elektros energija mūsų biržoje dar 2014 m. vidutiniškai kainavo 50,13 Eur už megavatvalandę (Eur/MWh). Metais vėliau – 41,92 Eur/MWh. Dar po metų – 36,54 Eur/MWh. Prieš metus – išvis tik 35,13 Eur/MWh. Tačiau šiemet elektros energija rinkoje pabrango vidutiniškai 20-30%. Tai reiškia, kad 2019-aisiais pirksime energiją atitinkamai brangiau. Jeigu rastųsi stebuklas ir tendencijos nepasitvirtintų, tai, patikėkite, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ras būtų ir argumentų mažmenines energijos kainas spustelėti žemyn.

Šiandien politikoje vis labiau formuojasi naujas „gero tono” ženklas – apipilti kritika suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą. Esą jis brangus, jo galbūt visai nereikia, o jeigu reikia – tai kitokio. Paklausk tokio veikėjo, ar prisimena, kiek už dujas reikėjo mokėti Rusijos monopolininkams 2010-2012 metais, noriu lažintis, kad neprisimins.

Tiesa, keletas reakcijų trumpuoju laikotarpiu vis dėlto keičiasi iš esmės. Kada energijos išteklių kainos rinkoje smunka, politikai neriasi iš kailio ieškodami būdų, kaip jas sumažinti ir vartotojams, derasi, barasi su valstybės valdomomis energetikos įmonėmis, ieško sau populiarių sprendinių.

Tarkime, pernai energetikos įmonės buvo spaudžiamos sumažinti mažmenines kainas bent viena-kita dešimtąja procento dalimi. Rezultatas – buvo pasiektas maždaug 0,2%.

Kaip mažėjant kainoms elgiamės mes – vartotojai? Ogi labai paprastai – iš esmės imame dėl jų mažiau sau kvaršinti galvą, mažiau galvojame apie energijos taupymą, pastatų renovaciją.

Kainoms kylant – viskas atvirkščiai: pirmiausiai iškeikiame politikus, tada pamažu įprantame šildyti tik tą būsto dalį, kurioje tuo metu esame, o ten, kur nesame, nespiginame bent jau elektros šviesos. Šiek tiek vėliau, vėl atgaudami pinigų skaičiavimo įgūdžius, pradedame galvoti, kaip čia sutaupius iš esmės. Kitaip tariant, investuojant. Į išmaniąją apskaitą, būsto atnaujinimą, modernesnę įrangą.

Žinote, kada, mano nuomone, įvyko kol kas esmingiausia energetikos reforma Lietuvoje? Taigi 1992-1993 m. žiemą ir šiek tiek vėliau, kada  Lietuva neturėjo daug pinigų ir negalėjo nusipirkti rusiškų dujų (prieigos prie kitų tiesiog nebuvo), todėl Aleksandro Abišalos vadovautos vyriausybės nustatytos normos daugiabučiuose buvo – temperatūra 15 laipsnių, karšto vandens – išvis nulis. Tada, nors tai dabar daug kam nepatinka, buvo įstiklinta diduma daugiabučių balkonų. Kreivai, šleivai, net bjauriai. Tačiau visi žmonės yra šiek tiek gyvuliai (esu dabar tikras – ypač tie, kurie išėjo iš suknisto komunistinio socializmo), todėl jiems kartais reikia sudaryti tokias sąlygas, kad imtų patys priimti sprendimus dėl savo geresnio būvio.

Ar p. Abišala buvo žvėris, kuris norėjo brangius lietuvius pakankinti? Tikiu, kad ne. Tai gal galėjo pasiskolinti pinigų kad ir iš tų pačių rusų, kad šalis įsigytų dujų? Teoriškai – taip. Jeigu būtų buvusi galimybė pasiskolinti padoresnėmis už pražūtingas valstybei sąlygomis, tik su rizika, kad tą valdžią pakeitę bendriniai jakeliūnai vėliau nesiims tirti skolinimosi sąlygų, kad atrastų tiesiog nusikaltimą.

Tačiau p. Abišala nebuvo kvailas, be to, valstybiškai mąstantis žmogus, todėl paskatino tą didžią reformą ir nusišvilpt jis norėjo klausydamas įvairių architektūros estetų požiūrio į tipinių projektų neatitinkantį, spontanišką balkonų stiklinimą. O dar p. Abišala daug savo politinių pastangų sudegino įgyvendindamas Būtingės naftos terminalo projektą. Tai šiandien, net po to, kai Rusija, regis, amžinam remontui uždarė „Družbos” vamzdį į Mažeikius, mes visi esame nepadoriai gudrūs ir protingi, nes žinome, kad ne tik naftos, bet ir geros vakarietiškos kokybės benzino galime įsivežti iš įvairių pasaulio kraštų (tą ir darytume, jei negalvotume apie socialines pasekmes Mažeikiams). O anuomet buvome gudrūs, bet pridėję į kelnes: projektas buvo brangus, visiškai atitiko požiūrio „o kam to reikia” kaštų ir naudos analizės reikalavimus.

Požiūris „o kam to reikia” (SGD terminalo, elektros perdavimo linijų sinchronizacijos su Europa, dujų jungties su Lenkija) gyvas ir šiais laikais. Bet ne apie tai.

Svarbiausia pamoka, kurios neišmokome, yra kita. Gal visiškai ir netinka analogija, kad energijos išteklių kainos vystosi panašiai kaip globalus ūkis – ciklais. Tačiau tokių požymių yra. Kada esi priklausomas nuo išorės šaltinių nieko negamindamas (šiuo atveju, elektros), reikia šiek tiek išminties. Jau nekalbu apie tai, kad už energetikos sektorių atsakingi politikai turėtų neužčiaupdami savo burnų aiškinti, kad pigios energetikos tiesiog nėra, bet ir neskubėtų spausti mažmeninių energijos kainų žemyn it spyruoklės. Nes ji suspausta paklūsta tarsi fizikos dėsniams ir kerta atgal atitinkama jėga. Lygiai taip, kaip dabar – 20-30%.

Yra politikų, kuriems nusišypso laimė spustelėti spyruoklę žemyn. Tačiau taip jau išeina, kad „juokiasi Butkevičiaus puodas, kad Skvernelio katilas juodas”

Antrasis, beje, dar nenumano, kad energijos kainų neveikia argumentas „lydekai paliepus, man panorėjus”.

Dabartinis premjeras įsitikinęs, kad karą su kainomis, taip pat ir energijos išteklių, jam pavyks laimėti. Greičiausiai – ne, tik už pralaimėjimą jo kovoje sumokėsime mes – vartotojai.