Ketvirtadienio pavakare kažkuris Lietuvos televizijos kanalas rodė pranešimą iš Kauno, kur policijos kinologas su augintiniu rado pernai dingusios ir, kaip įtariama, mirtinai sušalusios antstolės Ramunės Mikliušienės kūną. Ąžuolyno parko jaunuolyne, ant skardžio. Reportaže kalbinti netoliese gyvenantys žmonės žurnalistus įtikinėjo, kad žmogus nuo ano skardžio pats tiesiog nukristi negalėjo: „Matyt, kažkas prikišo savo ranką”.

Siužeto kulminacija dar buvo „paskaninta” antstolių profesinės organizacijos atstovo komentaru, esą šios profesijos žmonėms ir tragiškai žuvusiai moteriai konkrečiai buvo ir yra grasinama. Ir nė vienos pašalinės nuomonės apie tai, kad šios liūdnos istorijos priežastys – ne eilinė sąmokslo teorija, o tai, ką sako ekspertai bei pareigūnai.

Dėl pagreičiais augančio seimūnų aktyvumo vaikų teisių ir neteisių klausimu apima prastoka nuojauta, kad netrukus mūsų parlamente bus svarstomas koks nors užsieniečiams vaikus iš Lietuvos įsivaikinti draudžiantis įstatymas. Pixabay nuotr.

Valdžios institucijos, jų pareigūnai gana dažnai elgiasi taip, kad pamažu skatina mūsų – šalies piliečių – nepasitikėjimą. Tačiau man regis, kad tokio, koks yra dabar (o jis tiesiog totalus), niekada nebuvo. Tiesą sakant, ne tik valdžios institucijomis, bet ir pažįstamais, kaimynais. Kartais atrodo, kad net savimi.

Teko girdėti politologus sakant, esą šios visuomeninės ydos – joks Lietuvos fenomenas. Suprask, visuomenės susvetimėjimo ir visuotinio pasitikėjimo deficito kliūtis patiria diduma iš komunistinio totalitarizmo išsilaisvinusių tautų Rytų bei Vidurio Europoje. Esą kitur tas susvetimėjimas ir tarpusavio nepasitikėjimas yra dar didesnis nei pas mus.

Dūmų be ugnies nebūna. Visi mes žinome, kad mūsų valdžios institucijos dažnai yra silpnos, stokoja kompetencijos, tarnystės piliečiams suvokimo, kartais korumpuotos, nes jų už savo darbą gana menkai atlyginami pareigūnai į savo pareigas žiūri tik kaip į galimybę gyvenime materialiai prakusti.

Kita vertus, kritinio mąstymo principai tarsi reikalautų mus visus atitinkamai vertinti viską, ką valdžia veikia. Tačiau alternatyva – kritinis mąstymas ar teisinis nihilizmas?

Tame pačiame TV žinių bloke kanalas taip pat rodė Seimo narį Mindaugą Puidoką, parlamente surengusį spaudos konferenciją, kurioje dalyvavo su jaunuoliu, kuris norėtų tapti savo devynmetės sesers globėju. Mergaitė, kaip teigia Socialinės apsaugos ir darbo (SAD) ministerijos struktūrų pareigūnai, anksčiau yra sutikusi, kad ją įvaikintų pagyvenusių žmonių šeima iš Naujosios Zelandijos, auginanti dar porą anksčiau įvaikintų vaikų iš Lietuvos. SAD ministerijos reguliuojamų įstaigų tarnautojai šia proga tvirtina, esą jau keletą metų šio vaiko Lietuvoje įvaikinti niekas nepageidavo, įskaitant ir jos brolį.

M. Puidokas tvirtina, kad paskutiniu metu pasikeitė Anglijoje gyvenančio devynmetės brolio socialinė padėtis, kuri leidžia jam imtis sesės globos. O mergaitės sprendimas, M. Puidoko teigimu, „gali būti gautas tiek geranoriškai, tiek panaudojant tam tikras psichologinio spaudimo priemones”. Jis esą turi žinių, kad mergaitė, kurios motinai yra apribotos motinystės teisės, niekur iš Lietuvos važiuoti nenori, o Lietuvoje yra dar yra dvi geros šeimos (be spaudos konferencijoje dalyvavusio brolio), kurios taip pat norėtų ją įsivaikinti.

M. Puidoką cituoja portalas lrytas.lt: „Mūsų (kieno? – RS) interesas yra geriausias tiek šiuo atveju, tiek įvairiais kitais atvejais, kad vaikai ir kuo daugiau mūsų vaikų, jaunųjų piliečių, liktų gyventi Lietuvoje.”

Palikime nepriekabiavę prie logiško klausimo, ar yra skirtumas tarp „liktų gyventi Lietuvoje” ir brolio, gyvenančio ir toliau ketinančio gyventi Anglijoje. Man šiuo atveju yra daug svarbiau pasisakyti, kad visuomet labai prastai vertinau žmones, kurie dedasi visada geriau žiną, ko reikia kitiems. Ar dėl gerų norų, ar spręsdami demografijos ir emigracijos problemas.

Jie labai panašūs į komunistus. Jie visada žino, kaip geriau. Kad valdžia turi būti darbininkų ir žaliavalstiečių, kad ūkininkai privalo dirbti kolchozuose, kad tam nepritariančius būtų gera tiesiog iššaudyti arba pasiųsti į Sibiro rivjerą prie Laptevų jūros.

Jie žino geriau. Panašiai kaip teisininko išsimokslinimu besididžiuojąs premjeras Saulius Skvernelis, kuris Naujųjų metų proga siunčia pasveikinimą žmonėms pabrėždamas, kad trijų gyvybių pareikalavusią autoavariją sukėlęs kariškis turėtų būti teisiamas dėl tyčinio nužudymo. Tai jau be premjero parėdymo policija, prokurorai su teisėjais neišmanys, kuo apkaltinti neblaivų vairavusį avarijos kaltininką. Tačiau tegul tik pamėgina inkriminuoti ką kita…

Jie žino geriau. O man nepatinka. Kadaise nelabai patiko, kada prof. Vytautas Landsbergis pamokslavo prokurorams, kokius straipsnius jie turėtų inkriminuoti kaltinamiesiems Sausio 13-osios byloje. Ir dabar nepatinka.

Prašau man atleisti, bet tarp tų, žinančiųjų antstolės mirties Kaune aplinkybes, aš matau žalstiečių rinkėjus.

O dėl pagreičiais augančio seimūnų aktyvumo vaikų teisių ir neteisių klausimu apima prastoka nuojauta, kad netrukus mūsų parlamente bus svarstomas koks nors užsieniečiams vaikus iš Lietuvos įsivaikinti draudžiantis įstatymas.

Panašiai it Rusijoje prieš keletą metų pagarsėjęs „Dimos Jakovlevo” (taip jį vadino Rusijos politikai, pabrėždami, esą jo ištakos – JAV žuvusio įvaikinti berniuko iš Rusijos atminimas) arba „niekšų įstatymas” (jį taip pavadino politinė opozicija, nes užsieniečiams buvo uždrausta įsivaikinti net neįgalius vaikus iš Rusijos, atimant jiems galimybę bent dalį savo gyvenimo praleisti laimingesnėje aplinkoje).