Kol verda aistros ir kandidatų stumdymasis dėl vietos prie savivaldybių lovio, kalbėti apie kandidatus į šalies prezidentus bei jų galimybes laimėti lyg ir būtų ankstoka.
Tačiau viešojoje erdvėje stebimos tam tikros tendencijos bei nenumaldomai skriejantis laikas, artinantis ne tik savivaldos, bet ir šalies prezidento rinkimus, kelia, anot vienos politikės, tam tikrų minčių.
Kad premjero Sauliaus Skvernelio Rusnėje ištartas atsakymas į neva „netikėtą“ Rusnės seniūnės klausimą apie dalyvavimą prezidento rinkimuose buvo tik gana primityvokas viešųjų ryšių triukas suabejoti galėjo nebent itin naivus arba visai politikoje nesiorientuojantis žmogus.
Užteko vos jam paskelbti apie kandidatavimą iš štai – premjeras jau lenkia apklausose antroje vietoje buvusią konservatorių kandidatę Ingridą Šimonytę.
Užteko vos jam paskelbti apie kandidatavimą iš štai – premjeras jau lenkia apklausose antroje vietoje buvusią konservatorių kandidatę Ingridą Šimonytę.
Nenustebkime, jei neilgai trukus jis aplenks ir gražųjį nemažos tautos dalies numylėtinį Gitaną Nausėdą.
Paradoksalu, tačiau S. Skvernelio reitingų augimui pagelbės ne kas nors kitas, bet kolegos žurnalistai bei įvairūs politologai ir kiti orakulai.
Viešojoje erdvėje prasidėjęs totalus premjero puolimas, sostinės valatkoms bei tapinams jį vadinant mentu ir kitais itin nepagarbiais epitetais, daugeliui atokesnių Lietuvos provincijos gyventojų sukelia diametraliai priešingus jausmus, nei to norėtų patys kritikai.
Nereikia būti nei psichologu, nei kietu „piarščiku“, kad suvoktum, jog kandidatus kiekvienas būsimasis rinkėjas „matuojasi“ pagal save, savo įsitikinimus, savo intelektą, savo požiūrį į gyvenimą bei vertybes.
Buvęs griežtas, bet „teisingas“ policininkas, neslepiantis ir dabar esantis „tvarka bus“ principo šalininku, kalbantis tiesiai, nevyniodamas žodžių į vatą bei politkorektiškumu nė iš tolo nedvelkiančia retorika, pagaliau, būkim biedni, bet teisingi – nenulaižytas gražuoliukas iš „Stiliaus“ žurnalo, o toks, „kaip visi”. Argi tai ne idealus prezidentas tūlam jonui jonaičiui ar onutei onaitytei?
Nepamirškime ir lietuvių „tautinio“ bruožo – užjausti skriaudžiamus, puolamus žmones, ypač jei juos kritikuoja susireikšminęs sostinės elitas, nesuprantantis paprastų žmonių gyvenimo poreikių, jų vilčių, norų bei svajonių. Užtenka prisiminti kad ir „myliu – nemyliu“ principu išrinktą neva eilinių žmonių exprezidentą Rolandą Paksą.
Iš dalies į tą pačią gretą galima statyti ir kitą buvusį taip pat nemažos dalies tautos numylėtinį a. a. Algirdą Brazauską.
Nei jo komunistinė praeitis, nei romanas su meiluže, nei anglų kalbos nemokėjimas jam ne tik nepakenkė, bet, ko gero, be kitų dalykų dar ir padėjo taip ilgai išlikti politinio olimpo viršūnėje.
Nemažai daliai tautiečių, apgraibom mokančių vos vienintelę užsienio kalbą – rusų – tikrai nepadarė jokio įspūdžio TV reportažuose pašieptas premjero vizitas Izraelyje, kai šios šalies ministrą pirmininką Benjaminą Netanyahu S. Skvernelis pasveikino lietuviškai, o viso vizito metu naudojosi vertėjų paslaugomis.
„Malačius, kad tam žydui lietuviškai atsakė, nėr čia ko tiems politikieriams užsieniečiams į vieną vietą be muilo lįsti“, – tai būtų gana švelnus ne vienoje lietuvių, rusų ar lenkų šeimoje šiomis dienomis skambėjęs komentaras į televizijų pagarsintą faktą.
Panašu, jog artėjant šalies prezidento rinkimams, tokių komentarų, pagardintų kur kas riebesniais epitetais, tik daugės.
Neatmestina, jog jų daugės proporcingai tam, kuo labiau šį „žmonių“ kandidatą puls bei į šuns dienas dės susireikšminę sostinės žurnalistai, konservatoriai, bankininkai ir visas likęs Vilniaus „elitas”.
O tada išauš rinkimų diena, ir štai tada tauta parodys, ko ji yra verta…
Pezalai ir svajonės apie „puolamųjų ir skriaudžiamų žmonių” prezidentą, suteikiantys viltį nemąstantiems tautiečiams. Dar parašyk apie litus atkursiantį ir su Rusija draugausiantį Juozaitį, kad trumpapročiai prezidento rinkimuose turėtų vargo pasirinkdami ir galop rinkimų biuletenyje pažymėtų abu šiuos kandidatus.