Žiniasklaidoje nestinga istorijų, pasakojančių apie tai, jog dainininkai, norintys dalyvauti svetur rengiamose perklausose ar konkursuose, kaskart turi paploninti asmeninę piniginę, nes rasti rėmėjų nepavyksta nė su žiburiu. Tačiau jaunas operos solistas Steponas Zonys sako, jog finansinės paramos mūsų šalyje įmanoma sulaukti netgi „čia ir dabar“.

Į klasikinės muzikos Olimpą intensyviu pradėjęs kopti dar paauglystėje, S. Zonys karjerą sėkmingai tęsia jau dešimtmetį. Artėjančio sezono repertuare veiklos taip pat apstu: vaidmenys Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre bei Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ir laukianti muzikinė kova liepą vyksiančiame tarptautiniame operos solistų konkurse „Clip 2019“, Italijoje.

„Ateinančiame naujame sezone spektaklių ir įvairių koncertų laukia apsčiai. Duok, Dieve, man sveikatos, kad nepradėtų streikuoti balsas ir pajėgčiau įgyvendinti visa tai, kas patikėta. Darbų iki kaklo!”, – sako Steponas Zonys. Fotopolis.lt nuotr.

Steponai, nors Jums tik 26-eri, atstovaujamo muzikinio žanro plotmėje nestinga pasiūlymų vykti į tarptautinius konkursus bei įkūnyti personažus vaidinant spektakliuose Lietuvoje. Tokio amžiaus operos solistams pastarosios galimybės dažniausiai yra retenybė. Laužote nusistovėjusius standartus?

Kai pradėjau dirbti teatre, man buvo 21-eri metai, o mano kolegų amžius tada siekė 30,35, 40 metų ir daugiau. Kolektyve toks pyplys buvau vienintelis, todėl turėjau galimybę stebėti vyresniuosius ir iš jų mokytis. Nemanau, jog laužau standartus, tiesiog aplinkybės susiklostė taip, kad man labai anksti prasidėjo balso mutacija. Įprastai vaikinams šis procesas pasibaigia 15-16 metų, o mano atveju balso mutacija baigėsi būnant 13-os. Tad, galima sakyti, jog šiuo klausimu buvo kur kas lengviau – nereikėjo nieko ilgai laukti, galėjau pradėti dirbti pilnu pajėgumu dar būdamas paaugliu.

Gana anksti Jus išvydo ir išgirdo klausytojų auditorija – išgarsėjote viename šalies televiziniame projekte būdamas 16 metų. Į muzikines aukštumas kopiate iki šiol. Kaip Jums, klasikinės muzikos atstovui, pavyko ne tik atkreipti į save dėmesį, bet ir išlaikyti jį jau dešimtmetį?

Tada atrodė, kad man pavyko puikiai. Dabar, kai peržiūriu įrašą, taip nebeatrodo (juokiasi). Pirmus metus po projekto „Lietuvos talentai“ mane buvo užklupęs itin didelis dėmesys – sulaukdavau įvairiausių pasiūlymų. Tačiau pasitaręs su tuometiniu savo dėstytoju Vytautu Kliukinsku Klaipėdos Stasio Šimkaus muzikos konservatorijoje ir apmąstęs asmeniškai, nusprendžiau per dažnai nešmėžuoti televizijoje, o visą savo laiką skirti operai teatre. Žinoma, galėjau priimti televizijos pasiūlymus, tačiau manau, jog tokia taktika negarantuoja sėkmės – po metų galima tapti užmirštu ir niekur nebekviečiamu arba tiesiog išpuikti. Todėl pasvėriau prioritetus ir nusprendžiau eiti savo keliu.

Esu „juodas darboholikas” (juokiasi). Mano dėstytojas Eduardas Kaniava visada sakydavo: „Jei nori kažką pasiekti, turi būti savo veiklos fanatiku. Jei tokiu nebūsi, metai bėgs, tačiau liksi vidutinybe“.

Kai pirmą kartą įžengiau pro Klaipėdos Stasio Šimkaus muzikos konservatorijos duris, man buvo 15-a. Nieko nenutuokiau apie muziką, galvoje švilpė visai kiti vėjai. Tačiau vienerius metus pasimokęs „užsikrėčiau“ tuo ir iš karto sugalvojau, jog noriu būti „Metropolitan“ solistu ir viskas (juokiasi).

Tikslų link pasirinkote eiti nelengvu keliu. Ar niekada nekilo noras pasukti į didžiajai visuomenės daliai imponuojančią populiariąją muziką? Atrodytų, jog šlovė einant šia kryptimi pasiekiama gerokai greičiau nei klasikoje…

Iš tiesų labai domėjausi roko, džiazo, bliuzo stiliaus muzika, grojau gitara. Pamenu, jog stodamas į muzikos konservatoriją uostamiestyje buvau nusprendęs mokytis gitaros valdymo subtilybių. Tačiau dar prieš tai, mokantis muzikos mokykloje, gitaros mokytojas bandė mane atkalbėti nuo pastarosios minties, patardamas stoti į dainavimo klasę, sakydamas, jog ten bus paprasčiau, nes tada nepažinojau natų rašto – buvau visiškai „žalias“.

Muzikos mokyklą lankiau tik tris mėnesius, kad galėčiau ruoštis ir stoti į konservatoriją, nes šį sprendimą priėmiau gana vėlai – aštuntoje klasėje. Atėjęs laikyti stojamojo egzamino į klasikinio dainavimo specialybę ir paėmęs į rankas gitarą, dainavau vieną iš Elton John kūrinių. Kaip dabar susimąstau, visa tai iš šalies turėjo atrodyti gana juokingai. Tačiau mokytis mane priėmė ir tada prasidėjo mano dėstytojo Vytauto Kliukinsko pastangos „atversti“ mane iš roko ir kitų pamėgtų muzikos stilių į klasiką.

Nežinau, kaip ir kodėl, bet tai mane „užkabino“. Man sekėsi, galbūt todėl, kad su dėstytoju atradome bendrą kalbą ir daug dirbome siekdami užsibrėžtų tikslų.

Po metų muzikos konservatorijoje, dalyvavau respublikiniame dainininkų konkurse, vykusiame Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje. Taip atsitiko, kad laimėjau pirmąją vietą. Šis įvertinimas paskatino manyje dar didesnę kibirkštį pasinerti į siekius.

Dar prieš pokalbį užsiminėte, jog artėjančio sezono spektaklių, kuriuose vaidinsite, repertuaras Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre bei Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre užpildytas su kaupu – darbo nestigs. Kokias svajones scenoje pildysite šį kartą?

Pagrindinė mano repertuaro dalis kitą sezoną numatyta Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Vaidinsiu daugelyje spektaklių, nemažai iš jų bus nauji. O kalbant apie svajonių rolę – Rigoletą iš tokio pat pavadinimo Džiuzepės Verdžio operos, tai šio vaidmens tikriausiai neatliksiu dar bent artėjantį dešimtmetį (šypsosi). Tačiau, nepaisant to, labai džiaugiuosi sudarytu repertuaru.

Laukia vienas iš didesnių vaidmenų – įkūnysiu Gabrielį von Eisensteiną Johano Štrauso operetėje „Šikšnosparnis“. Taip pat laukia nauji vaidmenys Leonardo Bernsteino operetėje „Kandidas“ bei operoje „Bohema“. Tikrai labai džiaugiuosi kolektyvu, kuris mane supa Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, bei įgyvendinamomis idėjomis. Čia sudaromos galimybės pasireikšti visiems – ir jauniems, ir vyresniems. Repertuaras suplanuojamas taip, kad vaidmenis gautų visi, nepaisant skirtingo amžiaus ir turimos patirties.

Ne paslaptis, jog kai kurie operos solistai iš Lietuvos bando prasiskinti kelią užsienyje. O Jums ar nebuvo kilusi panaši mintis?

Išvažiuoti į užsienį gana lengva, tačiau ten išgarsėti išties sunku. Aš taip pat vykstu į įvairias perklausas svetur, bet visa tai darau ne fanatiškai, o ramiai, nieko iš anksto nesitikėdamas. Vis dėlto, vadovaujuosi nuostata, kad pirmiausiai vertėtų siekti tikslų savoje šalyje tiek, kiek leidžia perspektyvos, o tik po to galbūt skintis kelią užsienyje.

Ar savęs realizavimo galimybių mūsų šalyje pakanka?

Manau, jog tikrai pakanka. Kaip jau minėjau, ateinančiame naujame sezone spektaklių ir įvairių koncertų laukia apsčiai. Duok, Dieve, man sveikatos, kad nepradėtų streikuoti balsas ir pajėgčiau įgyvendinti visa tai, kas patikėta. Darbų iki kaklo! (šypsosi). Taip pat esu įsitikinęs, net ir dirbant Lietuvos teatruose, įmanoma susitarti su vadovais ir išvykti, tarkime, neilgų gastrolių į svečią šalį.

Liepos pabaigoje dalyvausite tarptautiniame operos solistų konkurse „Clip 2019“, Italijoje. Iš Lietuvos ten vyksite vienintelis. Bręsta „didysis egzaminas“ kur, žinoma, neišvengsite konkurencijos. Kokius iššūkius teks įveikti ir kas lauks finišo tiesiojoje?

Konkursą sudaro trys turai. Du iš jų – atrankos etapai, o po to, jei fortūna šypsosis, lauks finalinis akordas – koncertas su orkestru, kurio metu paaiškės nugalėtojai. Dalyvius vertins pasaulyje pripažinti žiuri nariai. Tarp jų – garsenybės iš Vienos, Maskvos ir kitų šalių teatrų.

Mano tikslas čia – maksimaliai gerai atlikti pasiruoštus kūrinius, skambėsiančius italų ir kitomis kalbomis. Nes būtent po to paaiškės, kurie operos solistai išliks, o, kuriems, deja, teks nusileisti konkurentams.

Žinoma, nugalėtojų laukia piniginiai prizai, tačiau laimėti pinigai konkurse nėra pats svarbiausias dalykas. Kur kas vertingesnis faktas tas, jog dažnu atveju nugalėtojams pasiūloma pasirašyti kontraktus, suteikiančius galimybę gauti vaidmenis Europos teatruose.

Dažnam muzikantui ir atlikėjui opus klausimas – finansinė parama vykstant į konkursus užsienyje. Kokia situacija Jūsų atveju?

Kai studijavau bakalauro programos trečiajame kurse Klaipėdos universitete, pradėjau dirbti uostamiesčio valstybiniame muzikiniame teatre. Po vienerių metų į galvą toptelėjo mintis, jog reikia mėginti patekti į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą Vilniuje stažuotei. Patekau. Tuomet mus rėmė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro paramos fondas „Orfėjaus lyra“. Pasibaigus mano stažuotei sostinėje, o vėliau ir įgijus magistro laipsnį universitete, buvau pakviestas dainuoti operos solistės Juditos Leitaitės koncerte. Šios programos klausėsi daugybė garbingų žmonių, o jai pasibaigus prie manęs priėjo „Orfėjaus lyros“ direktorė Nijolė Galinienė ir pasiūlė suteikti galimybę gauti paramą vykstant į perklausas, konkursus užsienio šalyse. Itin susidraugavome su visa šio paramos fondo komanda – čia dirba nuostabūs žmonės, tinkamesnio žodžio jiems apibūdinti nerasčiau (šypsosi). Esu labai dėkingas, nes bet kada, kai tik paprašau finansinės pagalbos, visuomet jos sulaukiu „čia ir dabar“ – neatidėliojant pusmetį ar metus, kaip būna dažnais atvejais.

Noriu pridurti, jog rėmėjų Lietuvoje surasti tikrai įmanoma. Prisimenu, kai dar studijų metais su žmona Vladyslava rašydavome įvairioms sąjungoms, įmonėms, nešdavome prašymus finansinei paramai gauti. Esu laimėjęs ir „Švyrurio“ ateities stipendiją, o per „Metų operos solistų“ apdovanojimus taip pat sulaukiau paramos iš Kauno.

Gaunant finansinę paramą „susiveržti diržus“ tenka mažiau?

Viskas priklauso nuo to, kiek kartų ketinama išvykti. Jei norima vieną kartą nuskristi į Londoną, kur bilietas kainuoja centus, galima „vaikščioti“ išvis be diržo (juokiasi). Tačiau, pavyzdžiui, šis tarptautinis operos solistų konkursas „Clip 2019“ vyks viename iš brangiausių Italijos kurortų – Portofine. Todėl net ir gaunant paramą iš rėmėjų, diržus teks susiveržti stipriai.

Ką patartumėte jauniems menininkams, kurie nori siekti savo svajonės, tačiau juos atbaido lėšų trūkumo baimė?

Pamenu, kai dar būdamas gyvas maestro Virgilijus Noreika sakė: „Jei gali nedainuoti, nedainuok. Tačiau, jei negali be to, – bandyk“. Tą patį norėčiau patarti ir kitiems. Pinigai neturi kojyčių ir patys neateis, juos reikia kažkokiu būdu prie savęs pritraukti. Galbūt tai bus televizija, galbūt nuolatinis ėjimas ir nešimas prašymų dėl finansinės paramos į skirtingas vietas. Reikia nuolat domėtis ir nenuleisti rankų.

Mano žmona Vladyslava, atrodytų, geba sužinoti apie kiekvieną galimybę, susijusią su finansine parama. Už tai esu jai labai dėkingas, nes vienas to padaryti nesugebėčiau. Tačiau pasikartosiu, pirmiausia patariu siekti karjeros aukštumų Lietuvoje ir užkopti bent iki Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro lygio.

Perklausos ir konkursai užsienyje negarantuoja, jog išvykęs ten dainininkas kažką laimės, net jei ir bus nuostabiai įvaldęs vokalinę techniką. Tokiuose konkursuose galutinį rezultatą lemia ne tik vokalinis meistriškumas, bet ir komercija. Yra kilęs ne vienas skandalas dėl komisijos narių papirkinėjimo. Tokie dalykai nutinka dažnai.

Kažkas yra pasakęs: „Jei perklausose ir konkursuose svečiose šalyse sudalyvausi 50 kartų, galbūt 51-ąjį ir pasiseks“. Tai – visiška loterija, kurioje kažko tikėtis iš anksto būtų drąsu (šypsosi).