Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (LŽLB) lyderė Faina Kukliansky, ko gero, kaip teigia kai kurie mano žydų kilmės bičiuliai, siekė valstybės institucijų, visuomenės ir tarptautinių organizacijų dėmesio asmeniškai sau, kada praėjusios savaitės pradžioje paskelbė apie „neribotam laikui“ uždaromą žydų sinagogą ir bendruomenės biurą Vilniuje dėl tariamo nesaugumo bendruomeniečiams.
Tokį veiksmą ji grindė esą įvairiais komunikacijos kanalais gaunamais grasinimais, kuriuos inspiruoja viena Lietuvos politinė partija (nesunku atspėti – Tėvynės Sąjunga/Lietuvos konservatoriai). Šio reikalo aplinka – Vilniaus m. savivaldybės sprendimu pervadinta buvusi Kazio Škirpos alėja (į Trispalvės alėją) ir nuo Vrublevskių bibliotekos pastato nuimta atminimo lenta rezistencijos dalyviui Jonui Noreikai – Generolui Vėtrai – įvykiai sukėlę minimų veikėjų simpatikų pasipiktinimą ir gana nemasiškas viešas akcijas.
Savaitės pabaigoje p. Kukliansky parėdymas buvo atšauktas. Matyt, pasišautą koją gerokai skaudėjo.
Svarbiau buvo tai, kad atskirą pareiškimą tuojau pat paskelbė visų šalies didmiesčių žydų bendruomenių lyderiai. Martyno Vainoriaus nuotr
Gal ne vien todėl, kad p. Kukliansky skambino varpais nė neparodydama tų grasinamo turinio laiškų. Užsukus į bet kurį interneto portalą, kur yra žinių apie Holokaustą ir jo metu iš esmės sunaikintą Lietuvos žydų bendruomenę, galima rasti tokių komentarų, kad jokių autentiškų laiškų rodyti nebūtina.
Svarbiau buvo tai, kad atskirą pareiškimą tuojau pat paskelbė visų šalies didmiesčių žydų bendruomenių lyderiai, tvirtinę, kad sinagogos ir LŽLB biuras uždarytas vienasmeniu jos pirmininkės sprendimu, prie kurio visa LŽLB neprisidėjusi.
Ši diskusija net akylai Lietuvos žydų vidaus reikalų nesekančiam piliečiui turėjo priminti, kad per paskutinius 10-15 metų Vilniaus sinagoga įvairiems terminams buvo uždaryta bent kelis kartus, dar dažniau šalia maldos namų tai viena, tai kita LŽLB įtakos grupė rikiuodavo sau ištikimus apsaugininkus, kurie melstis vidun leisdavo tik tikruosius, teisingus žydus, o neteisingus palikdavo šiapus tvoros.
Akylesni turėtų prisiminti, kad Lietuvos vyriausybės (beje, konservatorių) sprendimu sumokėtos kompensacijos (tiesą sakant, gana simbolinės) už Holokausto metu prarastą Lietuvos žydų turtą, keletą metų dėl vidinių LŽLB rietenų nebuvo kam administruoti.
Vis dėlto mums, lietuviams, neturėtų būti per daug linksma. Neturėtume dėl ko piktdžiugauti. Žydai yra mūsų bendrapiliečiai, kurių bendruomenė šios šalies istorijoje patyrė pačią baisiausią tragediją – beveik 200 tūkst. jų gentainių vos per keletą Antrojo pasaulinio karo metų buvo išžudyta.
Prieš jį aktyvesni ir padoriau gyvenę Lietuvos žydai kartu su lietuviais, rusais, lenkais gyvuliniuose vagonuose pūškavo į Sibiro „kurortus“. Šiandien jų Lietuvoje – vos keli tūkstančiai.
Tą pabrėžiu tikėdamasis, kad diduma Lietuvos piliečių to likučio nevertina kaip skaudaus nesusipratimo. Lygiai taip, kaip Lietuvos lenkų (kuriuos reikia „atlietuvinti“) ar vietos rusų.
Tokią abejonę paskatino vienas individas, kurio nuotrauka apskriejo veik visą žiniasklaidą: jis savo paukščio protu praėjusios savaitės trečiadienį įvykusio mitingėlio Vilniuje metu, matyt, nuoširdžiai klausė: „Vilnius – Lietuvos sostinė ar Šiaurės Jeruzalė?“
Aš asmeniškai labai norėčiau, kad Vilnius ne tik žydams būtų Šiaurės Jeruzalė, o ne Paneriai. Tačiau taip nėra ir niekada nebebus. Dar norėčiau, kad Vilnius, kaip sakė prof. Alfredas Bumblauskas, turėtų bent penkias savo istorijos versijas – lietuvių, lenkų, žydų, rusų, baltarusių, vokiečių. Tose versijose nebūtinai viskas būtų pagrįsta bendru vardikliu, nebūtinai skirtųsi tik pasakojimo kalba. Tačiau tąsyk galėtume sakyti, kad Lietuva – ne tik Šiaurės Jeruzalė, bet visų čia gyvenančių namai.
Ir dar. Jeigu greičiausiai pati mažiausia, tačiau labiausiai nukentėjusi mūsų šalies tautinė bendruomenė sako, kad du net didumos visuomenės garbinami istorijos personažai – karininkas bei diplomatas Kazys Škirpa ir rezistentas Jonas Noreika dėl, sakykime, specifinio požiūrio į Lietuvos žydus yra tai bendruomenei nepriimtini kaip garbintini visos Lietuvos šviesuoliai, gal nederėtų visu savo titulinės nacijos svoriu to požiūrio užspausti. Nes tada tai jau – nebe visų namai ir toji titulinė nacija gerokai silpnesnė, nei pati sau atrodo.
Ačiū už atjautą. Noriu Lietuvos, kurioje brangintumėme vieni kitus.