Publika sulaikiusi kvapą laukia Eduardo Balsio šokio spektaklio „Eglė žalčių karalienė“ premjeros, kurią Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre kuria pripažintų šalies kūrėjų komanda. Ta proga Klaipėdos muzikinis teatras kalbina Žilvino partiją atliksiantį charizmatiškąjį Mantą Černecką.

Koks jūsų kuriamas vienas pagrindinių spektaklio herojų – Žilvinas: mylintis, savanaudis, o gal priremtas baimių ar aplinkybių?

Eglė – Julija Stankevičiūtė, Žilvinas – Mantas Černeckas. Martyno Aleksos nuotr.

Pirmas žodis, kuris ateina į galvą – „mistinis“. Vis dėlto jis žaltys: tai juk pasaka. Bet jeigu bandyčiau jį charakterizuoti – tai personažas, supamas neįprastų aplinkybių. Dėl jį veikiančio prakeiksmo gyvenantis povandeniniuose rūmuose ir laukiantis tos vienintelės, kuri bus pajėgi jo prakeiksmą panaikinti. Žinoma, veikiamas asmeninių baimių ir lūkesčių, ar viskas susiklostys jo naudai, ir kartu besitikintis, kad atėjusi meilė pranoks visus lūkesčius.

Kokia pagrindinė šokio spektaklio „Eglė žalčių karalienė“ tema: meilė, skirtingos prigimties nesusikalbėjimas, nelemtos aplinkybės?

Kuriame kūrinyje nėra tokios temos kaip meilė? Akivaizdu, kad meilė mūsų gyvenime svarbi ašis. Ir šis spektaklis nebus išimtis. Bet tikrai nedrįsčiau teigti, jog meilė – pagrindinė „Eglės žalčių karalienės“ tema. Man labai įdomi ir svarbi herojė Eglė: jos kelionė, virsmas iš mergaitės į moterį, motiną…

Kuo „Eglė žalčių karalienė“ išsiskiria iš kitų spektaklių, kuriuose Jums teko šokti?

Jei lyginu spektaklius, kuriuose man teko dalyvauti, pirmiausia prisimenu kelią, kurį tenka nueiti iki tol, kol spektaklis pasiekia sceną. Šiuo atveju veiksmo centre buvo spektaklio choreografas M. Rimeikis, su kuriuo tikrai labai įdomu dirbti. M. Rimeikio choreografija daug reikalauja ne tik iš atlikėjų kūnų, bet ir proto. Labai tai vertinu. Tai verčia pasitempti ir visada būti pasiruošusiam. Mano manymu, tik tada vyksta sparčiausias tobulėjimas. Manau, šis vaidmuo pateks į mano mėgstamiausiųjų penketuką (juokiasi).

Ar sudėtinga dirbti, kai choreografas reiklus?

Taip, Martynas reiklus, bet kitaip ir neturėtų būti. Pedantiškas savo kūryboje, žino, ko nori. Supranta, kaip turi ir gali judėti šokėjai. Tikriausiai keista, bet sudėtinga yra įdomu ir to įdomumo Martyno choreografijoje netrūksta (juokiasi). Jeigu būtų lengva, visi galėtų šokti spektakliuose…

Kaip sekasi dirbti kartu su Eglės partiją ruošiančiomis Julija Stankevičiūte ir Aušra Krasauskaite? Ar užsimezgė meilės istorijai būtinas ryšys? O gal norint atspindėti šiltus jausmus, reikia kažko kito?

Dirbti sekasi puikiai, tikimės, laiko pasiruošimui nepritrūks. Aušrą pažįstu jau ilgiau nei trečdalį savo gyvenimo, tad ryšį sukurti yra nesunku. Su Julija susipažinau tik pradėjęs dirbti spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“, bet ji yra profesionali jauna šokėja, ir keblumų nebuvo. Abu supratome, kad laiko laukti, kol kažkas savaime įvyks, neturime, tiesiog dirbame ir tiek (juokiasi).

Ar „Eglės žalčių karalienės“ istorija, o ypač meilės tema, vis dar aktuali šiam laikmečiui, šiuolaikiniam žmogui?

Manau, kad kiekvienas „šiuolaikinis žmogus“, net jei ir neskaitė šios istorijos, tikrai apie ją girdėjo. Meilės tema aktualumo nepraras niekada ir nelabai tikėčiau žmogumi, kuris sakytų priešingai. Neretai pamirštu, jog tai literatūros kūrinys. Mano galvoje „Eglė žalčių karalienė“ skamba kaip legenda, istorija, kuri iš tikro nutiko prieš tūkstančius metų…

M. Rimeikis viename interviu pasakė: „Blogiausia, ką gali padaryti choreografas – tai mėginti išaiškinti žiūrovams, ką reiškia vienas ar kitas jo spektaklio judesys“. O kaip jaučiasi šokėjai? Ar ir jūs linkęs leisti žiūrovui pačiam pasirinkti savąją spektaklio koduotę, kuri galbūt nesutampa su jūsiške?

Jeigu įgyvendinsim visas užduotis tiksliai, žiūrovui neteks ieškoti savo interpretacijos. Bet kuriuo atveju, manau, kad eidamas į spektaklį turi būti atviras ir priimti viską, ką gauni – muziką, judesius, šypsenas, ašaras ir t.t.

Ar atskleisti vaidmenį padeda E. Balsio muzika? Sakoma, kad ji nuostabi…

Muzikai jau beveik 60 metų, ji tikrai graži ir inspiruoja choreografą kurti, o šokėjus – šokti. Taip, tikrai muzika labai padeda kuriant vaidmenį.

Turėjote darbingą ir aktyvią vasarą. Su kokiomis mintimis laukiate premjeros? Ką planuojate vėliau: ilsėsitės ar kibsite į naujus darbus?

Taip jau susiklostė, kad šie metai tapo labai darbingi. Asmeniškai man tai bus ketvirta premjera šiemet, o metai dar tik įpusėję. Ir, deja, pailsėti neteks, nes greitai prasideda naujas sezonas, reikia ruoštis naujiems vaidmenims ir projektams. Visų premjerų laukiu su nekantrumu, bet tuo pačiu ir su nerimu: norisi viską atlikti nepriekaištingai. Tai nerealu, bet stengtis verta.