Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-06-06 |
AP galerijoje Klaipėdoje (Naujoji Uosto g. 3A, „Memelio mieste“) atidaryta tapytojo Tado Tručilausko paroda „Sesulės prie jūros“. Menininkas laikomas vienu sparčiausiai ryškėjančių jaunosios kartos tapytojų: jo kūryba buvo ne kartą pristatyta tarptautinėje meno mugėje „ArtVilnius“, pateko į „Noewe“ ir MO muziejaus bei kitas kolekcijas, o 2024 metais menininkas tapo Baltijos šalių „Jaunojo tapytojo prizo“ laureatu. Paroda Klaipėdoje bus eksponuojama iki rugpjūčio 2 dienos.
Parodos pavadinimas kilo iš menininko tapybos ciklo „Gerki, sesule, gerki“, kuriame T. Tručilauskas siekia šimtą kartų nutapyti tą pačią kompoziciją – dvi merginas prie jūros, viena jų gerianti kokteilį. Keičiantis spalvoms, potėpio intensyvumui, paviršiaus faktūrai ir tapybinei energijai, tas pats siužetas kiekvieną kartą įgauna naują emocinį toną, kas atskleidžia vizualinio turinio neišsemiamumą.
Šia paroda žiūrovas skatinamas pabėgti prie jūros, tiek metaforiškai, tiek geografiškai. Taip „Memelio miesto” kvartale įsikūrusioje AP galerijoje atidaromas vasaros sezonas, su T. Tručilausko tapyba, kurioje jūra atsiskleidžia kaip laisvės, vasaros romantikos ir moteriškumo metafora.
„Šioje parodoje Tado kuriama ir vystoma moters tema-ašis pasisuko į vakarų, jūros pusę. Menininkas tyrinėja moterį kaip jūrą ir jūrą kaip moterį – nuo objekto iki minties, nuo abstrakcijos iki figūros, nuo performensą primenančios tapybos daugiasluoksniavimo iki… šiuolaikiškai kuriamo altoriaus. Žiūrovo laukia atradimų ir netikėtumų laukas“, – sako parodos kuratorė galerininkė Vilma Jankienė.
Tapyba kaip nuolatinis kūrimo ir ardymo procesas
T. Tručilausko tapyba paremta nenutrūkstamu vaizdo perrašymu. Menininkas tapo ant tentinės medžiagos, jungia spaudos fragmentus, grafičio estetiką, piešinį ir ekspresyvų dažo sluoksniavimą. Paviršius nuolat trinamas, perpiešiamas, dengiamas naujais sluoksniais, o per plikus tento kraštelius ar vienasluoksnes dažo plotmes galima įžvelgti kūrinio genealogiją, jo brandą. Ši kūrybinė logika artima neoekspresionizmui ir gatvės menui, kuris akivaizdžiai įtakoja menininko stilistiką. Kartais, praeinant triukšmingas miesto gatves, jų užkampiuose akį patraukia tankus graffiti raštas, kuriame žodžiai ir frazės lipa viena ant kitos, kertasi, veržiasi ir trykšta energija – tokį įspūdį sudaro potėpiai T. Tručilausko kūryboje. Tačiau šis vizualinis chaosas nėra destruktyvus ar varginantis. Tai artimiau tam, ką Q. Meillassoux apibūdino kaip hiperchaosą – būseną, kurioje neegzistuoja jokie stabilūs tikrovės dėsniai, todėl ji išlieka pastoviai kintanti ir nenuspėjama.
Menininko kūryba pasižymi originaliu koloritu. Čia dažni mėlyni atspalviai yra ne tik jūros ar dangaus metafora, bet ir visą paveikslo atmosferą formuojanti jėga. Mėlyni tonai sugeria figūras, minkština kontūrus, kuria vėsos, nakties ar ryto, drėgmės ir emocinio intensyvumo įspūdį. Greta jų dažnai pasirodo ryškūs rausvi, neoniniai ar purpuriniai intarpai, primenantys neonines miesto šviesas, ekranų spindesį.
Ekspozicijoje pristatomi ne tik tradicinės, bet ir skaitmeninės tapybos darbai, pratęsiantys jo kuriamą vizualinį pasaulį virtualioje erdvėje. Šiuose kūriniuose išlieka menininkui būdingas dramatiškos perspektyvos figuratyvas, koloritas ir paslaptingumas, tačiau skaitmeninėje terpėje potėpiai įgauna švelnesnį pobūdį ir ramesnę išraišką. Ekspozicijos erdvėje šie smulkaus formato kūriniai papildo vizualinį pasakojimą užuominomis, tarsi menininkas būtų gebėjęs praslysti į sapną su kamera, ir parsinešęs juostą kadrų.
Jūra ir vandens stichija
Parodoje svarbūs tampa jūros bei vandens motyvai. Vanduo Tručilausko kūryboje yra tapybos logiką atspindinti stichija. Kaip ir jo paveikslai, vanduo neturi stabilios formos – jis nuolat juda, sugeria, deformuoja, atspindi ir perrašo vaizdą. Dėl šios priežasties jūra Tručilausko darbuose yra emocijų ir vaizduotės teritorija.
Parodos erdvėje dėmesį patraukia 4 metrų pločio kūrinys, savotiškas šiuolaikybės kultūros altorius. Iš abiejų pusių atsiveriantis kūrinys įkūnija jūrą ir žmogaus santykį su ja; miglotas mėlynio rūkas dengia paveikslo paviršių, o jame plūduriuoja ryškiai raudonos kreivės, tarsi vaiduokliai laivai, vis tolstantys į begalybę. Dešiniajame krante stovinti moteris šaukia į jūrą, kas skatina nevalingas paraleles su Eglės Žalčių karalienės pasaka. Ilgiau žvelgiant į kūrinį, intuityvių potėpių scenogafijoje išnyra nauji herojai ir išblankę veidai, tarsi iš po vandens srovių kiltų archetipiškos būtybės, priklausančios sapnų dimensijai. Šios vizualinės haliucinacijos verčia prisiminti Gaston Bachelard idėją, kad vanduo yra viena stipriausių žmogaus vaizduotės medžiagų. Tai stichija, susijusi su sapnu, pasąmone ir nuolatiniu, emociniu virsmu. Ir kaip G. Bachelard dėstė, kad žmogus į vandenį spinduliuoja visus savo troškimus, ilgesį, erotiką ir melancholiją, visa tai galima pajusti žvelgiant į T. Tručilausko jūros atvaizdą.
Tačiau T. Tručilausko tapyboje vanduo siejamas ir su moterimi – jo ištikimiausia kūrybos heroje. Lietuvių mitologijoje vanduo nuo seno tapatinamas su moteriškumu, transformacija ir paslaptimi. Galima prisiminti Jūratės mitą, kuriame jūra tampa moteriškos galios bei geismo erdve. Tručilausko kūryboje ši simbolika iliustruojama šiuolaikine išraiška. Menininko moterys dažnai atrodo tarsi išnyrančios iš spalvos ir vėl joje ištirpstančios, tarsi vandens paviršiuje šmėžuojantys atspindžiai.
Moters figūra T. Tručilausko tapyboje
Moters figūra Tručilausko kūryboje yra tarsi Ganimedo taurė – niekada neišsenkanti, nuolat spinduliuojanti gyvybingumo energiją. Menininko paveiksluose intuityviai išjaustas moters figūratyvas tėra kruopelytė to, ką jis suvokia kaip pačią moters būtį. Minkštomis, spalvotomis kreivėmis artikuliuojamas moters kūnas simbolizuoja kultūros lopšį, būties priežastį, savotišką Afroditės esencijos kristalizaciją. Dėl to moteris, visa esanti ir visa kurianti, T. Tručilausko paveiksluose dažnai atrodo įmegzta į dažo audinį – jos kūnas grakščiai įsilieja į sapnišką scenografiją, drąsų koloritą ir į patį tapybinį veiksmą.
Tačiau, kas iš tiesų yra moteris, kai nuo jos nuimami visi vaidmenys, įvaizdžiai ir socialinės projekcijos? Juk jos neįmanoma apibūdinti viena pasaka, vienu šablonu. Būtent tai išryškėja T. Tručilausko tapyboje – suvokimas, kad moteris yra poliariškų sinergijų atspindys, slystantis tarp romantikos ir melancholijos, geismo ir vienatvės, trapumo ir laukinės jėgos. Menininko kūriniai tarsi kviečia žiūrovą į moterį pažvelgti girdint belgų dizainerės Diane von Furstenberg mintį: „Moteris niekada nėra tik vienas dalykas.“
Jauno tapytojo kūryboje moteris vienu metu gali atrodyti trapi ir pavojinga, švelni ir teatrališka, kasdieniška ir mitologizuota. Ji geria, guli, rūko, stebi, panyra į vakarėlio atmosferą, šokio judesį ar melancholišką tylą, tačiau net ir banalioje buityje išlaiko sunkiai paaiškinamą trauką. Tarsi pati moters egzistencija savyje neštų kažką pirmapradžio – nenusakomo, stipraus, jai piešiama būties karūna.
Parašykite komentarą