Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-03-20 |
Kartais į parodą įeini kaip į kambarį, kuriame jau vyksta pokalbis, bet niekas tavęs dar nepažįsta. Stovi prie sienos, klausaisi, linksi galva, bet vis dar nežinai, ar čia rimtas pokalbis, ar tik tylus nesusipratimas. Taip nutiko ir man, užsukus į Dalios Galminienės tapybos parodos „SUSIPAŽINKIM“ atidarymą.
Pavadinimas skamba paprastai, beveik mandagiai – tarsi kas nors ištiestų ranką. Bet kartais ranką ištiesia ne žmogus, o paveikslas. Ir tada tas paspaudimas būna šiek tiek keistas.
Iš pradžių, prisipažinsiu, niekas nepatiko. Stovėjau prieš drobes ir galvojau: kas čia vyksta? Ar tai realizmas? Ar tik jo paviršius? Atrodė, kad esu patekęs į teritoriją, kur vaizdai lyg ir pažįstami, bet kažkas juose nuolat slysta iš rankų.
Kai kur drobėse atsiranda vaikai, žaislai, meškinai, minkšti paviršiai, buitiniai fragmentai – daiktai, kurie paprastai turėtų būti ramūs ir suprantami. Tačiau net ir jie čia atrodo šiek tiek sustingę, lyg patekę į kitą gravitaciją. Jie nėra vien sentimentalūs objektai – greičiau tylūs liudininkai kažko, kas vyksta už paties paveikslo ribų.
Tuo pačiu metu šalia jų atsiranda visai kitokie veidai. Portretai čia ryškūs, aiškūs, suaugę. Rimti, kartais pavargę, bet labai tikri. Žvilgsniai tiesūs, be jokių gudrybių – tarsi žmonės drobėse būtų atėję ne vaidinti, o tiesiog būti. Ir būtent tas paprastas buvimas kartais pasirodo stipresnis už bet kokią stilistinę deklaraciją.
Tarp šių figūrų netikėtai išnyra ir religiniai motyvai. Vienoje drobėje – Jėzus Kristus. Bet jis čia neatrodo kaip klasikinis sakralinis atvaizdas. Jis veikiau egzistuoja tame pačiame keistame lauke kaip ir visi kiti vaizdai – tarp kasdienybės, simbolio ir sapno.
Dar kitur atsiranda formos, kurias sunku tiksliai įvardyti. Jos lyg ir kūniškos, bet kartu beveik abstrakčios. Kartais jos primena sustingusią būseną, kartais – figūrą, kuri dar tik bando atsirasti.
Ir tada pradedi abejoti pačia kategorija „realizmas“. Taip, viskas atpažįstama – žmogus, veidas, žaislas, religinis simbolis. Bet tuo pačiu šie vaizdai elgiasi taip, lyg būtų perėję per sapną. Lyg realybė būtų šiek tiek pasukta, vos keliais laipsniais, ir dabar žiūrovas turi pats susigaudyti, kur jis atsidūrė.
O kadangi tai buvo parodos atidarymas, atmosfera turėjo dar vieną sluoksnį. Atrodė, kad patys portretai mus visus stebi ir tyliai vaišina – ne tik žvilgsniais, bet ir gėrimu. Tą vakarą galerijoje buvo pilstoma „Sodo sidrinė su sidros rose“, 2025 metų derliaus, atkeliavusi tiesiai iš Jurbarko. Keistas dalykas: stovėdamas tarp paveikslų, žmonių ir taurės rankoje, pradedi jausti, kad visa tai – paveikslai, pokalbiai, gėrimas – kažkaip susilieja į vieną keistą situaciją.
Gal todėl išėjau iš parodos su jausmu, kad tas susipažinimas dar tik prasideda. Ne viskas iki galo suprasta, ne viskas iki galo išaiškinta. Bet kartais būtent tokia būsena – šiek tiek tarp realizmo, sapno ir simbolio – ir yra tikro pokalbio pradžia.
Ir vis dėlto tokiose parodose svarbiausia ne galutinis atsakymas, o pats bandymas. Matosi pastanga, mokymasis, noras ieškoti savo kalbos ir savo vaizdo būdo. O tai visada verta pagarbos. Menas retai gimsta iš karto pilnai susiformavęs – jis auga kartu su kūrėju, per bandymus, per riziką, per drąsą rodyti savo paieškas viešai.
Todėl belieka palinkėti sėkmės šiame kelyje ir kantrybės toliau dirbant. O mums, žiūrovams, – laukti naujų susitikimų ir naujų parodų, kuriose tas pokalbis galės tęstis toliau.
Vieta: Klaipėdos m. savivaldybės I. Kanto viešosios bibliotekos Meno skyrius, J. Janonio g. 9.
Parodos laikotarpis: kovo 9 d. – balandžio 3 d.
Paroda kviečia žiūrovus susipažinti su pasauliu, kuriame realizmas švelniai susilieja su sapnu, kur kiekvienas žvilgsnis į drobę tampa tylu, intymiu pokalbiu su menininke ir pačiu savimi.
