95 metų Kotryna net 30 metų gyveno savo vagonėlyje šalia Klaipėdos Joniškės kapinių. Be šviesos, šilumos, tualeto, vandens. Ji atsidūrė ten po to, kai teismo sprendimu buvo iškelta iš socialinio kambario, kuris buvo netoliese esančiame name.

2021 metais apie senolę daug rašė spaudoje. Miesto vadovai pasibaisėjo sąlygomis ir žadėjo suteikti visokeriopą pagalbą. Tačiau jokios pagalbos iš valdiškų įstaigų močiutė nesulaukė. Savanoriai įstiklino kiaurus vagonėlio langus, atvežė baldus, drabužius, įrengė saulės elektrinę apšvietimui, pakeitė senąjį pečiuką nauju. Beveik kasdien Kotrynai veždavo maistą, malkas, išveždavo į kavines, zoologijos sodą, muziejų, pasivaikščioti prie jūros ir mišką. ​

Vasario pradžioje Kotryna nukrito ir skundėsi stipriais kojos skausmais. Iškviesti medikai ligoninėje apžiūrėjo moterį ir nuvežė atgal į vagonėlį. Dar savaitę moteris, kaip išaiškėjo vėliau, su sulaužyta blauzda bandė išgyventi ir pasirūpinti savimi. ​

Antrą kartą išvežus Kotryną į ligoninę jai buvo nustatytas blauzdos lūžis. Tačiau sugipsavus koją 95 metų senuolė buvo išprašyta iš ligoninės į visiškai nepritaikytus slaugai nakvynės namus. Tik neabejingų visuomenininkų dėka moteris buvo priimta į ligoninę o vėliau jai buvo paskirta 4 mėnesių medicininė slauga. Savanoriai pasirūpino ir Kotrynos gyvūnais. Jie saugiai ir sočiai gyvena vienoje iš Klaipėdos gyvūnų prieglaudų. ​

Priešais mane – nedidelė kartoninė dėžutė. Savivaldybės raštai, Kovo 8-osios atvirukai, senovinės nuotraukos. Štai berniukas ant medinio arkliuko su armonika rankose. Šalia fotografo mama ir tėtis tikriausiai jam mojuoja: „Grok, Kęstuti, grok!”. O štai mergaitė, besidžiaugianti akimirka. Prisimerkusi nuo saulės, ji žaidžia su šunimi ir šypsosi fotografui. Ši nuotrauka dar senesnė, joje būsima berniuko su armonika mama.

Sūnaus mirties protokolas, įsakymas išsikraustyti, penkios nuotraukos, šeši atvirukai, senas laikrodis, radijas ir maišelis smulkių monetų. Visa tai sudėta į dėžutę su užrašu „Kotrynos daiktai”. Trys merginos ir vienas vyras atsiliepė į kvietimą padėti sutvarkyti Kotrynos vagonėlį. Tikslas – išsaugoti Kotrynai vertingus daiktus, kad jų neišvogtų benamiai.

Iš priekabos išnešėme daug senų skalbinių, supuvusių drabužių, nešvarumų ir kitų šiukšlių. Vagonėlis buvo saugiai užrakintas. Raktai išdalyti tiems, kurie turėtų patekti į namelį, kuriame 30 metų gyveno dvi sielos – motina ir sūnus.

Prieš 30 metų teismo sprendimu šeima buvo priversta išsikelti iš buto, esančio šalia vagonėlio stovinčiame name. Kaimynė sako, kad tai buvo socialinis būstas. Išsikraustymo priežastis nežinoma, gal skolos, gal dar kas nors. Kotryna ir Kęstas nusprendė nesikraustyti toli nuo vietos, prie kurios buvo pripratę, ir apsigyveno šalia namo. Vagonėlyje, kurį sūnus, dirbęs gelbėjimo stotyje ir papildomai užsidirbęs dresuodamas šunis, pasistatė šalia namo. Jame buvo laikomi šunys.

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Joniškės kapinės buvo miestelio pakraštyje ir toks užsiėmimas nesulaukė nė kieno dėmesio. Niekas nesidomėjo vagone su šunimis gyvenančiais žmonėmis. „Jie patys taip nusprendė”. Laikas bėgo, Kęstas nusigėrė.

2014 m. lapkričio 28 d. išsigandusi Kotryna įbėgo į netoliese buvusį fabriką. „Kęstutis spjaudosi krauju”, – tiek tesugebėjo pasakyti. Atvykę medikai sunkiai išvaikė lojančius šunis ir konstatavo vyro mirtį. Kraujyje buvo daugiau nei 3 promilės alkoholio. Ekspertai nustatė, kad kūnas gulėjo mažiausiai 4 dienas, kol buvo rastas.

„Grok, Kęstuti, grok!” – ragina mama ir tėtis, stengdamiesi, kad nuotrauka būtų kuo gražesnė.

Kad išliktų ilgiems prisiminimų metams.​