Ar išties miršta tik tramvajai? (1)

Mums rašo
Tomas Kregždė
2026-04-17

Yra pristatymai, kurie praeina pro šalį, ir yra tokie, po kurių grįžti namo neįmanoma – mintys ima rinktis į vieną vietą, tarsi pats miestas būtų paprašęs jas sudėti į krūvą, kad neišsibarstytų. Martyno Vainoriaus „Tramvajaus mirtis ir kiti tarpukario Klaipėdos nutikimai“ yra būtent tokia knyga, o jos pristatymas – toks pokalbis, kuriame nebuvo nei populiarinimo triukų, nei dirbtinio patoso. Tik žmogus, klaipėdietis, žurnalistas, kalbantis taip, lyg tos istorijos būtų šiandienos naujienos, o mes – jų tiesioginiai paveldėtojai.

Astos Vainorės nuotr.

Salėje nebuvo gausos, bet buvo tai, kas svarbiausia – gyvas dalyvavimas. Kiekvienas klausytojas įnešė savo prisiminimą, savo gatvę, savo miesto fragmentą. Ir staiga supranti – tos istorijos dar gyvena tarp mūsų. Dar yra žmonių, kurie prisimena, kur stovėjo tas namas, kurio vietoje šiandien tik vėjas; kas buvo tas žmogus, kurio pavardė spaudoje skamba kaip išnykusios epochos šauksmas; kaip atrodė Klaipėda, kai tramvajus dar buvo ne nostalgija, o kasdienybė.

M. Vainorius pasakoja paprastai, žmogiškai, be dirbtinio dramatizmo. Jo tekstai – tai ne išgalvotos legendos, o archyvų, tarpukario spaudos, dokumentų sluoksniai, ištraukti į dienos šviesą taip, kad jie tampa ne praeities eksponatais, o mūsų pačių miesto kūnu. Tai istorijos, kurias turime žinoti, kad galėtume perduoti jas savo vaikams, kaimynams, anūkams. Nes miestas išlieka tik tada, kai jį kas nors prisimena.

Ir ši knyga – verta ne tik dėmesio. Ji verta namų bibliotekos, nes yra vienetinė, kolekcinė, pagaminta su pagarba laikui ir medžiagai. Tai knyga, kuri, kaip pats autorius sakė, galbūt išgyvens ilgiau nei bet kuris interneto puslapis. Nes popierius, paradoksaliai, šiandien tampa patikimesnis už skaitmeninę amneziją.

Knygoje – ne tik tramvajaus mirtis. Čia – miesto plėtra, komunalinis ūkis, transporto revoliucijos, dviratininkų drausminimas, klebono pasipriešinimas radijo mišioms, cepelinai vokiečiams, Butų prievartos skyrius, melnragiškių derybos dėl patogumų, pirmosios televizijos vizijos, spūstys gatvėse, darbas, vedantis į nervų suirimą. Visa tai – ne muziejiniai faktai, o gyvi miesto nervai.

Ir todėl ši knyga dalyvauja konkurse „Klaipėdos knyga 2025“. Ir todėl už ją verta balsuoti. Nes balsuojame ne tik už autorių – balsuojame už savo miesto atmintį.

Ar iš tiesų miršta tik tramvajai? Ne. Miršta tik tai, ko nepasakojame.

O ši knyga – pasakoja. Ir prikelia.

Žymos: | |

Komentarai (1):

Įrašo “Ar išties miršta tik tramvajai?” komentarų : 1

  1. Ansis parašė:

    Tikiu, kad puiki knyga, reiks įsigyt.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. IP adresas bus rodomas viešai. Būtini laukeliai pažymėti * ženklu.

Pranešti apie klaidą

Please enable JavaScript in your browser to complete this form.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Mums rašo

Metų laikų liturgija ir jų kraujotaka

Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6) eksponuojama jaunojo tapytojo Luko Pavilonio personalinė paroda „Chromochron“, kurią kuruoja ...
2026-06-13
Skaityti daugiau

Nuomonės

Ar Lietuva turi kultūrinę viziją, ar tik kultūrinius projektus?

Lietuvoje kultūra dažnai atrodo kaip tvarkingai sudėliotas renginių kalendorius: festivaliai, parodos, iniciatyvos, projektai, programos, konkursai, kvietimai, ataskaitos. Visa tai sudaro ...
2026-06-11
Skaityti daugiau

Mums rašo

Tarp langustinų ir kiškių: nebaigto kūrinio šviesa

Po ilgos kelionės per Lietuvą grįžti į Klaipėdą ir suspėti į Evelinos Simanavičiūtės-Dujos parodos atidarymą – tarsi sugrįžti į savo ...
2026-06-06
Skaityti daugiau



Pin It on Pinterest

Share This