Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-06-04 |
Apie premjero verslus jau pasisakė beveik visi. Man irgi teko šiek pakalbėti žiniasklaidai dar praėjusią savaitę. Dabar rašau apie kitą visos šios istorijos pusę, apie kurią kalbu jau eilę metų, bet mažai kas išgirsta. Apie vadinamuosius etikos sargus ir etikos sergėjimą.
Kad interesų konflikto regimybė yra problema, esu rašiusi jau anksčiau. Ir netgi citavusi vadovėlį (legendiniai a.a. prof. J.Palidauskaitės vadovėliai yra puikus šaltinis lietuvių kalba). Interesų konflikto regimybė yra problema, nes meta šešėlį tiek politiko, tiek jo užimamo posto reputacijai.
Tam, kad būtų maksimaliai užkardytas kelias pačiam interesų konfliktui atsirasti, turime sudėliotas tvarkas, ką, kaip ir kada politikai privalo deklaruoti. Taip pat turime ir atitinkamas institucijas, kurie turi padėti politikams susigaudyti deklaravimo procesuose ir subtilybėse.
Tikrai matau pažangą, kai politikai (bent jau pakankamai daug jų) stengiasi viską išpildyti ir užpildyti. Kad viskas atitiktų visus teisinius kabliukus ir taškiukus. Tačiau štai čia ir prasideda nemenkos dalies paskutinių metų garsesnių istorijų „džiaugsmai“ (ne visos jos vertos skandalo vardo, bet kad buvo nemalonios patiems politikams, tai tikrai taip).
Klausimas vertas milijono: ar tikrai visų teisinių kablelių ir taškelių išpildymas yra pakankamas?
Puikiai žinome iš savo patirčių, kad gyvenime kartais nutinka tiesiog pats gyvenimas, netelpantis į surašytas tvarkas. Tokiu atveju politikams privalo padėti už etikos problemų prevenciją atsakingi asmenys (institucijos, tarnybos, įgalioti darbuotojai ir pan.). Ir padėti taip, kad politikui būtų galima maksimaliai įmanomai išvengti ne tik paties interesų konflikto, bet ir potencialaus atsidūrimo interesų konflikto regimybėje.
Bet ar padeda? Teko susidurti su kai kuriais praktiniais situaciniais pavyzdžiais, kai politikams buvo liepta toliau dirbti ir nesukti sau galvos, nes teisiškai viskas yra tvarkoje. Man tuo metu atrodė, kad nėra viskas gerai. Ir galvoje jau sukosi bent keli potencialūs scenarijai, kaip tas konkrečias situacijas galėtų išrutulioti sensacijų ištroškusi žiniasklaida. Politikui teisinių pasekmių nebūtų, nes teisiškai viskas būtų tvarkoje. Bet mažų mažiausiai keletą mėnesių politikui tektų pagyventi bemiegių naktų režimu. Nervinėms ląstelėms tai tikrai ne į gera. O visuomenėje eilinį kartą kiltų nusivylimo ir pasipiktinimo banga, kad greičiausiai ir vėl kažkas kažką „užglaistė“, visi jie ten tokie, varnas varnui akies nekerta, ranka ranką plauna ir t.t., ir t.t.
Ar galima to kažkaip išvengti? Taip. Efektyvinant prevenciją, t.y. maksimaliai užkardant kelią interesų konflikto regimybei atsirasti. Kaip tai padaryti? Mano jau minėti etikos sargai turėtų aktyviau įžvelgti politiko reputacijai potencialiai pavojingas situacijas ir rekomenduoti, pavyzdžiui, perduoti akcijų valdymą patikėtiniams (tik ne žmonai!), maksimaliai įmanomai pagal galimybes nusišalinti nuo balsavimo, neturėti nuomos santykių su jau suaugusiais vaikais ir t.t., ir t.t. Tikrai yra variantų.
Aš nežinau, kodėl taip bijoma šiek tiek papildomai apsidrausti, net jei pagal esamas teisines (beje, pačių mūsų pasitvirtintas) tvarkas viskas lyg ir atrodo gerai? Ar verta tiek gadintis sau nervus, blaškytis siekiant išvengti žalos reputacijai (o ji vis tiek bus jau dėmėta, nes mažai kam rūpi tiesa), teisintis ir aiškintis, kai buvo galima tiesiog apsidrausti?
Yra senas posakis, kad geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtą kartų išgirsti. Tai galima jį būtų pritaikyti ir etikos problemų prevencijai: geriau vieną kartą nusišalinti nuo balsavimo, negu paskui šimtą kartų teisintis žiniasklaidai ir visuomenei.
Įdomu skaityti kaip greitai ir lengvai poniai Burbulytei pavyko įžvelgti, kad Palucko sukčiavimuose viskas vyksta nepažeidžiant „mūsų patvirtintų teisinių tvarkų”. Ponia Palucko advokatė elementarų kriminalinį premjero sukčiavimą bando „nuvairuoti” į neišbrendamus „politinės etikos pelkynus” kuriuose gerai jaučiasi tik velniai ir socialdemokratai.