Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-03-19 |
Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Pempininkų padalinyje vykusiame konkurso Klaipėdos knyga 2025 renginyje pristatytos dvi skirtingų epochų ir skirtingo pobūdžio knygos – Editos Barauskienės „Karo vaikų likimai“ ir Ernst Wichert „Lietuviški pasakojimai“. Abi jos išleistos Klaipėdoje veikiančios „Eglės“ leidyklos, kuri jau kelis dešimtmečius leidžia regiono istorijai ir kultūrai skirtus leidinius. Nors šios knygos labai skirtingos savo kilme ir literatūriniu pobūdžiu, jas jungia viena tema – bandymas pasakoti apie žmonių gyvenimus istorinėje Mažosios Lietuvos erdvėje.
Papildomą renginio svorį suteikė ir pats leidyklos vadovo dalyvavimas. Antanas Stanevičius – žurnalistas, rašytojas, fotografas ir redaktorius, kurio ilgametė kultūrinė bei leidybinė veikla prisideda prie lietuviškos knygos gyvybingumo ir vertės. Jis asmeniškai pristatė leidyklos išleistas knygas ir labai jausmingai kalbėjo apie jų svarbą tiek Mažajai, tiek Didžiajai Lietuvai. Renginio metu jis prisiminė ir savo kūrybinį credo: „Aš – dokumentinės fotografijos kareivis.“ Ši mintis simboliškai apibūdina ir jo leidybinę misiją – fiksuoti, saugoti ir perduoti kultūrinę atmintį.
„Karo vaikų likimai“ – pokario patirčių liudijimai
Editos Barauskienės knyga „Karo vaikų likimai“ – tai istorinių apybraižų rinkinys, kuriame autorė fiksuoja žmonių, vaikystę praleidusių Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais, patirtis. Knyga paremta prisiminimais, gyvais pasakojimais ir asmeniniais liudijimais, todėl ji artima dokumentinei ar memuarinei literatūrai.
Autorė pati priklauso vadinamajai „karo vaikų“ kartai – žmonėms, kurie vaikystėje patyrė karo pabaigos chaosą, pokario skurdą, represijas ir nuolatines politines permainas. Būtent ši asmeninė patirtis tampa knygos atspirties tašku. Tekstuose pasakojama apie vaikų gyvenimą pokario kaimuose, apie šeimų išgyvenimo strategijas, apie prarastus namus, tremtį, baimę ir kartu – pastangas išsaugoti lietuvišką tapatybę.
Svarbi knygos dalis – konkretūs žmonių likimai. Autorė renka istorijas iš įvairių pašnekovų, tarp jų ir iš savo gimtojo krašto žmonių. Kai kurios istorijos gimė iš bibliotekos skaitytojų pasakojimų, todėl knyga įgyja ir savotišką bendruomeninės atminties pobūdį.
Šio pristatymo metu netrūko ir netikėtų emocijų. Nors buvo planuota, kad knygos autorė dalyvaus renginyje, dėl svarbių priežasčių ji negalėjo atvykti. Tačiau susirinkusiųjų laukė jautrus siurprizas – renginio metu buvo susisiekta su autore telefonu. Pokalbio metu Edita Barauskienė nuoširdžiai padėkojo visiems susirinkusiems, pasidalijo mintimis apie savo kūrybą ir pristatė naująją knygą. Šis netikėtas gyvas ryšys su autore sukūrė ypatingą emocinę atmosferą ir dar labiau sustiprino pristatymo autentiškumą.
Tematiškai knygoje išryškėja keli pagrindiniai motyvai:
Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis, kurios sustiprina dokumentinį pasakojimų pobūdį. Tai leidinys, skirtas ne tik literatūros skaitytojams, bet ir tiems, kurie domisi socialine istorija, kasdienybės kultūra ir XX amžiaus Lietuvos patirtimis.
„Lietuviški pasakojimai“ – XIX amžiaus Mažosios Lietuvos literatūrinis vaizdas
Visai kitokios kilmės knyga – Ernst Wichert „Lietuviški pasakojimai“. Jos autorius buvo vokiečių rašytojas ir teisėjas, dirbęs įvairiose tuometinės Prūsijos vietose – Klaipėdoje, Priekulėje, Karaliaučiuje ir Berlyne. Kasdienė profesinė veikla jam suteikė progą stebėti vietos žmonių gyvenimą, jų konfliktus, papročius ir socialinius santykius.
Šie pastebėjimai tapo literatūros medžiaga. Knygoje sudėti penki pasakojimai, kurių veiksmas vyksta Mažojoje Lietuvoje – regione, kuris vokiečių istoriografijoje dažnai vadintas Prūsų Lietuva. Pasakojimuose veikia lietuvių valstiečiai, kaimo bendruomenių nariai, žmonės, susiduriantys su moraliniais pasirinkimais ir socialiniais konfliktais.
Svarbu ir tai, kad šie tekstai lietuvių kalba pasirodo vertimo dėka. Vertėja Ieva Perednienė ne tik išvertė tekstus, bet ir plačiai papasakojo apie pačios knygos gimimą. Ji dalijosi, kaip vyko vertimo procesas, kaip buvo renkama istorinė informacija, tikslinamos detalės ir ieškoma tinkamiausių kalbinių sprendimų, kad kūrinys skambėtų autentiškai lietuviškai. Pasak vertėjos, tai buvo ilgas ir sudėtingas kūrybinis darbas, lydimas nemažai streso, susijaudinimo, bemiegių dienų ir naktų, daugybės susitikimų bei tyrinėjimų. Tik po ilgo ir kantraus darbo gimė knyga, kuri šiandien skaitytojui leidžia iš naujo atrasti Mažosios Lietuvos pasaulį.
Apie šią knygą jausmingai kalbėjo ir leidyklos redaktorė Eglė Zalatoriūtė. Ji pabrėžė Mažosios Lietuvos istorijos svarbą ir priminė, kad tai yra ne tik praeities paveldas, bet ir gyvas kultūrinės tapatybės pagrindas. Pasak jos, ši istorija priklauso visiems – todėl turime saugoti tai, ką šiandien turime, kad šis paveldas galėtų būti perduotas ateities kartoms.
Pagrindinės šių pasakojimų temos:
Regioninės leidybos kontekstas
Abi knygas išleido Klaipėdoje veikianti „Eglės“ leidykla, kuri nuo 1991 metų leidžia regionui svarbius istorijos, kultūros ir literatūros leidinius. Per daugiau nei tris dešimtmečius leidykla tapo reikšminga Klaipėdos krašto kultūrinio gyvenimo dalimi, nuosekliai prisidedančia prie Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūrinės atminties išsaugojimo. Leidyklos veikla orientuota į kraštotyros, istorijos, memuarų, dokumentinės literatūros ir regioninės kultūros leidinius, kurie atskleidžia šio krašto žmonių likimus, tradicijas ir istorinius procesus.
Svarbi leidyklos veiklos kryptis – dokumentuoti ir publikuoti pasakojimus apie Mažosios Lietuvos kultūrinį paveldą, vietos bendruomenių gyvenimą bei asmenybes, kurios kūrė ir formavo Klaipėdos krašto kultūrinį veidą. Tokie leidiniai dažnai remiasi archyviniais šaltiniais, gyvais liudijimais, asmeniniais prisiminimais ar istorinių tyrimų medžiaga. Dėl to jie tampa vertingu šaltiniu ne tik skaitytojams, bet ir tyrėjams, kraštotyrininkams bei visiems, besidomintiems regiono istorija.
Leidykla taip pat aktyviai bendradarbiauja su autoriais, vertėjais, redaktoriais ir kultūros institucijomis, skatindama naujų knygų atsiradimą ir palaikydama vietos kūrėjus. Tokia leidybinė veikla padeda išsaugoti regioninę kultūrinę tapatybę ir kartu įprasmina istorijas, kurios dažnai lieka už didžiųjų nacionalinės istorijos pasakojimų ribų.
Renginio metu taip pat prisiminta dar viena leidyklos knyga – „Skrydis: gyvenimas ant „Žuvėdros“ sparnų“, kurią parašė Ona Skaistutė Idzelevičienė ir Romaldas Idzelevičius. Tai prisiminimų leidinys apie legendinį Klaipėdos šokių kolektyvą „Žuvėdra“ ir jo kūrėjus. Ši knyga taip pat atskleidžia leidyklos siekį fiksuoti ne tik istorinius įvykius, bet ir miesto kultūrinio gyvenimo raidą, žmones bei kūrybines iniciatyvas, kurios formavo Klaipėdos kultūrinį veidą.
Renginio atmosfera
Pristatymas vyko itin gyvoje ir emocingoje aplinkoje. Bibliotekos salė buvo pilnutėlė – susirinko gausus klausytojų būrys, tarp kurių nemažą dalį sudarė jaunimas. Tai liudija, kad mūsų krašto istorija ir kultūrinė atmintis domina ne tik vyresniąją kartą, bet ir tuos, kurie dar tik pradeda ją pažinti bei atrasti. Atrodė, kad tą vakarą biblioteka tapo ne tik knygų namais, bet ir gyvu susitikimo tašku, kuriame susitiko skirtingų kartų patirtys, prisiminimai ir smalsumas.
Pristatymo metu salėje tvyrojo ypatinga susikaupimo ir įsiklausymo atmosfera. Buvo galima matyti daug susidomėjusių žvilgsnių, jausmingų galvos linktelėjimų ir pritarimo akimirkų – auditorija gyvai reagavo į pasakojimus apie knygas, jų atsiradimo aplinkybes ir žmonių likimus. Kai kurie pasakojimai kėlė šypseną, kiti skatino susimąstyti, o kai kuriose akimirkose salėje tvyrojo tyla, kuri dažnai pasako daugiau nei žodžiai.
Ne vienas klausytojas jautėsi tarsi įtrauktas į gyvą istorijos pasakojimą – tokį, kuris skamba ne vadovėlių puslapiuose, o žmonių prisiminimuose, knygų puslapiuose ir gyvame pokalbyje. Būtent ši bendro išgyvenimo ir bendro klausymosi atmosfera suteikė renginiui ypatingo jaukumo. Visa tai sukūrė šiltą, jautrią ir kartu prasmingą kultūrinę erdvę, kurioje knygos tapo ne tik pristatomais leidiniais, bet ir tiltu tarp praeities, dabarties ir būsimų skaitytojų.
Dviejų skirtingų epochų dialogas
Šių knygų pristatymas atskleidė įdomų ir prasmingą kontrastą tarp dviejų istorinių laikotarpių ir dviejų skirtingų pasakojimo būdų. Viena vertus, Editos Barauskienės knyga „Karo vaikų likimai“ kalba apie XX amžiaus istorines traumas ir jų paliktus gilius pėdsakus žmonių gyvenimuose. Tai pasakojimai apie kartą, kurios vaikystė buvo pažymėta karo, netekčių, pokario skurdo ir nuolatinių istorinių sukrėtimų. Šiuose tekstuose istorija nėra abstrakti – ji išgyvenama per konkrečius žmonių likimus, per jų kasdienes patirtis, prisiminimus ir bandymą išsaugoti tapatybę sudėtingomis aplinkybėmis.
Kita vertus, Ernst Wichert knyga „Lietuviški pasakojimai“ skaitytoją nukelia gerokai toliau į praeitį – į XIX amžiaus Mažosios Lietuvos pasaulį. Tai literatūrinis žvilgsnis į laikotarpį, kai lietuvių kaimo bendruomenės gyveno pagal savas tradicijas, papročius ir nerašytas socialines taisykles. Autorius šį pasaulį stebi tarsi iš šalies, tačiau jo pasakojimuose atsiskleidžia gyvas to meto žmonių gyvenimas: jų santykis su žeme, darbu, bendruomene ir moralinėmis vertybėmis. Tai istorija, perteikta literatūros kalba, tačiau kartu išsauganti ir svarbų etnografinį bei kultūrinį kontekstą.
Nors šias knygas skiria daugiau nei šimtmetis, jos netikėtai susitinka bendroje teminėje erdvėje. Abi knygos savaip kalba apie tą patį dalyką – apie žmones, jų kasdienybę ir istorijos poveikį gyvenimams. Vienoje knygoje tai atsiskleidžia per asmeninius liudijimus ir dokumentinę atmintį, kitoje – per literatūrinį pasakojimą, kuriame istorija įgauna meninę formą. Tačiau abiem atvejais centre lieka žmogus – jo likimas, jo pasirinkimai ir jo gyvenimas istorinių aplinkybių fone.
Toks dviejų skirtingų laikotarpių sugretinimas leidžia pažvelgti į Mažosios Lietuvos istoriją platesniu kampu. Viena knyga primena dar gyvą, daugelio žmonių prisiminimuose išlikusią XX amžiaus patirtį, kita leidžia pažinti dar ankstesnį laiką, kai formavosi šio regiono socialinis ir kultūrinis gyvenimas. Tokiu būdu šios knygos tarsi sukuria savotišką dialogą tarp praeities ir dabarties – tarp gyvos atminties ir literatūrinio istorijos pasakojimo.
Būtent šis skirtingų laikų, skirtingų patirčių ir skirtingų literatūrinių žanrų susitikimas ir tapo pagrindine pristatymo ašimi renginyje, vykusiame konkurso „Klaipėdos knyga 2025“ programoje. Jis parodė, kad knygos gali kalbėtis tarpusavyje net ir tada, kai jas skiria skirtingi šimtmečiai – svarbiausia, kad jos kalba apie žmogų, jo gyvenimą ir jo vietą istorijoje.
Renginio vedimas ir organizavimas
Renginį profesionaliai kuravo ir vedė Aušra Lukauskienė, Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Pempininkų padalinio (su vaikų centru „Gerviukas“) edukatorė. Jos vedimas buvo šiltas, gyvas ir įtraukiantis – ji subtiliai sujungė knygų pristatymą, pokalbį su leidėjais ir publikos reakcijas. Tai buvo dar vienas įrodymas, kad bibliotekos komanda geba kurti prasmingus kultūrinius susitikimus.
Už šį jaukų, informatyvų ir jausmingą vakarą verta tarti nuoširdų ačiū organizatoriams ir visai bibliotekos komandai.
Dėkoju už išsamų išleistų knygų pristatymą spaudoje Tomui Kregždei ir Imanuelio Kanto bibliotekos Pempininkų padalinio renginio vedėjai edukatorei Aušrai Lukauskienei.
Pagarbiai, Edita Barauskienė.
Nuoširdžiai ačiū už komentarą ir palaikymą, lauksime sekančiuose renginiuose.
Puiki apžvalga, ačiū. Mažosios Lietuvos istorijos tikrai nebus perdaug.
Labai dėkingas už jūsų palaikymą ir kad skaitote. Ačiū.
Geras tekstas. gerai, kad yra rašančių. Sveikinimai autoriui
Nuoširdžiai ačiū. Sekite naujienas, bus daugiau, skaitykite.