Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-02-02 |
Vasario 12 d. Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Baltojoje galerijoje bus atidaroma Beno Šarkos fotografijų paroda „Kol džiūvo kraujas, mes gėrėm vyną“.
Paroda kvies pažvelgti į Klaipėdą, kaip gyvą, nuolat kintantį organizmą – patiriantį augimą, nuovargį, ligas ir pastangas išgyti.
Savo fotografijose B. Šarka nesiekia konkrečių miesto vietų ar įvykių atpažįstamumo. Jam svarbesnė atmosfera – miesto charakteris, jo tylos ir triukšmai, nerimo, laukimo ir vis dažniau iškylančio nusivylimo būsenos.
„Beno Šarkos paroda kalba apie miestą kaip gyvą, traumuotą organizmą – ne urbanistinį darinį, o jautrią būsenų sistemą, kurioje tarp istorijos, atminties ir dabarties stebima auganti įtampa. Autoriaus miestas patiriamas ne per topografiją, o per atmosferą: per nerimą, įtrūkius, tylų ir beveik nepastebimą nykimą. Tai sąmoningai nepatogus žvilgsnis į urbanistinį kūną, kuris šiandien funkcionuoja kaip gerai užmaskuota trauma. Šarka nekuria melancholiško liūdesio – jis rodo sisteminį procesą, kuriame miestas tampa vartojamu produktu, o jo tikrosios vertės išstumiamos. Šiose fotografijose nėra atpažįstamų orientyrų ne todėl, kad autorius jų vengia, bet todėl, kad pats miestas praranda savo veidą. Vietos tirpsta tankėjančioje atmosferoje, architektūra grimzta į šešėlius, o erdvė tampa nestabilia būsena. Analoginės technikos „triukšmas“ čia veikia kaip vizualinė metafora, nurodanti į urbanistinės dezorientacijos formą. Vaizdas irti pradeda taip pat, kaip ir pats miestas – tyliai, be dramatiškų gestų.
Parodos centre – „sutvarkyto miesto“ mito kritika. Urbanistinė kosmetika slepia verčių devalvaciją: sterilizuojamos erdvės ir „patoginamos“ zonos perša fiktyvų gyvenimą, kuriame reginys tampa svarbesnis už atmintį, o blizgesys – už turinį. Tai ne estetinė tendencija, bet politinė ir kultūrinė strategija. Miestas nebegydo savo žaizdų – jis jas maskuoja. Šarkos pasirinkta analoginė fotografija čia tampa ne nostalgijos gestu, bet kritiniu metodu. Grūdėtumas, šviesos defektai ir paviršiaus lūžiai priartina vaizdą prie atminties veikimo – netikslaus, fragmentiško, persmelkto emocinių nuosėdų. Miesto chaosas ir vizualinės korekcijos virsta egzistenciniu nerimu. Tikrovė deformuojama tam, kad būtų patirta, o ne paaiškinta.
Šioje parodoje melas nėra individualus veiksmas – tai kolektyvinė būsena. Miestas meluoja sau, kai renkasi maskuotę vietoje gydymo, reginį vietoje atsakomybės. Fotografijos tampa ne vaizdais, o liudijimais – technologinėmis nuojautomis, fiksuojančiomis praeities nykimą ir šiandienos abejingumą.
Autoriaus Klaipėda – ne konkreti vieta, o būsena, kurioje susikerta istorija, kaltė ir tylus ilgesys to, kas buvo tikra. Klausimas, kuris paliekamas žiūrovui: ar į spindinčias dekoracijas ir nugludintas trinkeles žiūrėsime tol, kol po jomis galutinai išnyks pats miestas?“, – rašo parodos kuratorė, menotyrininkė Danguolė Ruškienė.
Paroda veiks iki balandžio 4 d.
Parengta pagal pranešimą spaudai
Parašykite komentarą