Trečiąjį tarptautinį Klaipėdos festivalį penktadienio vakarą vainikavo „Carmina Burana“. Videografinį spektaklį ant marių kranto pristatęs žinomas didžiulių spektaklių ir renginių lauke kūrėjas – režisierius Dalius Abaris ir jo komanda – į žiūrovų širdis pasibeldė su nesmagia žinia: jei nesusimąstysime kur link einame, nežinia, ar turėsime galimybę pasitaisyti…
Tarp premjeros svečių buvo ir prezidentas Gitanas Nausėda su žmona Diana.
Martyno Aleksos ir Prokadras.lt nuotr.
Videografinis spektaklis pagal to paties pavadinimo Carlo Orffo sceninę kantatą subūrė didžiulį atlikėjų būrį: kantatą atliko Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KMVT) simfoninis orkestras ir choras drauge su Kauno valstybiniu choru. Į vokalines partijas spektaklyje pasinėrė KVMT solistė Rita Petrauskaitė, Lietuvos ir užsienio scenose vaidmenis kuriantys Modestas Sedlevičius (baritonas) ir Mindaugas Jankauskas (tenoras).
Ne tik muzikines užduotis scenoje teko įveikti ir M. Sedlevičiui bei R. Petrauskaitei: abu jie dainuodami ėjo bėgimo takeliu, o R. Petrauskaitės finalo apdaras buvo toks didžiulis, kad uždengė visą dvidešimties metrų sceną.
Anot videografinio spektaklio „Carmina Burana“ muzikos vadovo ir dirigento Roberto Šerveniko, šio kūrinio muzika lengvai įsimenama, ji ilgam įsirėžia į atmintį, galvoje nuolat sukasi tie patys pasikartojantys motyvai.
„Kada ją beišgirstum, gali lengvai atpažinti, kad tai C. Orffo kūrinys. Ji labai teatrališka, tačiau nesudėtinga ir pagavi. Ji kaitina žmonių emocijas, todėl visiems artima ir suprantama. Kita vertus, „Carmina Burana“ tekstai pasakoja apie amžinus, visiems aktualius dalykus: žmogaus gyvenimo trumpalaikiškumą, permainingą likimą, troškimus ir, žinoma, viską vainikuojančią meilę“, – akcentuoja R. Šervenikas.
Kantatos režisierius Dalius Abaris „Carminą Buraną“ Klaipėdos festivalyje pristatė kaip videografinį spektaklį. Vienas svarbiausių jo personažų – šiandienos visuomenė nuo turtingiausių iki skurdžiausių visuomenės sluoksnių. Kuriant spektaklio scenografiją ir kostiumus pritaikyti tvaraus antrinio dizaino principai: klaipėdiečiai pakviesti spektakliui padovanoti vintažinių rūbų, o choristams, suderinus su kostiumų dailininke, leista panaudoti ir savo kasdienę aprangą.
Didelę dalį scenovaizdžio užėmė Martyno Norvaišo filmuota vaizdo medžiaga ir gyva vaizdo transliacija.
Visiškas fiasko visas festivalis. Gailą laiko ir pinigų!
Mėgstam mes jį ar ne, bet valstybės Prezidentas rašomas iš didžiosios raidės. Va kompanijų, asociacijų, gildijų ir pan. prezidentus galime rašyti iš mažosios.
Pareigų (ir titulų) pavadinimai – prezidentas, ministras, ambasadorius, rektorius, direktorius, karalius – rašomi mažosiomis raidėmis, pvz.: Neseniai vyko prezidento rinkimai; Įsakymą pasirašė švietimo ir mokslo ministras; Atvyko nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius.
Tačiau reiškiant pagarbą aukščiausių pareigūnų pavadinimai gali būti rašomi didžiosiomis raidėmis, pvz.: Lietuvos Respublikos Prezidentas, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas, Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas, Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius.
https://www.vlkk.lt/konsultacijos/714-pareigu-pavadinimai-didzioji-raide
Ačiū už patikslinimą. Jungtinių Amerikos valstijų pavyzdžiu valstybės vadovą rašyčiau tik iš didžiosios.
Nusivyliau… Tokį nuostabų kūrinį sugadino… Vėlavo pusvalandžiu, chorų įstojimas tragiškas arba nesuderinta garso aparatūra, sceninis vaizdas- nėra žodžių…
Kas ir kur vėlavo net pusvalandžiu? Viskas prasidėjo tiksliai pagal taimerį sekundžių tikslumu. Muzikos atlikimas buvo tikrai geras, nors, reikia pripažinti, buvo ir netikslumų, kurie tikrai nesugadino bendro paveikslo. Dėl vizualikos visada galima ginčytis: vieni dievina renesanso kūrėjus, kitiems stogą veža beprasmiai performansai… O apskritai elingas yra netikusi vieta tokiems renginiams. Jei „Olandas” čia visiškai su kaupu pasiteisino dėl savo aplinkos specifikos, vizualikos ir „stichijų autentiškumo, visi kiti renginiai elinge labiau panėšėja į atlikėjų ir žiūrovų kankinimą be būtino reikalo skersvėjuose, drėgmėje ir šaltyje, kai ekstremalių sąlygų repeticijų metu suserga net solistai, kuriuos tenka extra keisti. Ką jau bekalbėti apie kitus kolektyvų eilinius atlikėjus. O kur dar ir žiūrovai… Kaip „Carmina burana”, taip ir kitų festivalinių kūrinių atlikimui labiau tiktų ramus amfiteatras – pvz. Vasaros estrada – su gera apžvalga ir talpia erdve. Tos sudedamos kėdės ant ištrupėjusio betono grindų elinge, tikrai neadekvatu dėl bilietų kainos ir žiūrėjimo sąlygų, kai net ir brangių vietų žiūrovams vaizdą užstoja elingo grebėstai.
Visiškai pritariu komentatoriui „Jo”. Jei pavyko ir buvo išskirtinis „Skrajojantis olandas”- būkite geri, nebeeksperimentuokite, jokiopasigėrėjimo nesukėlė ši „naktinė” Carmina” Nebent proga patekti į nuotraukas.